Ivo Džima

Ivo Džima
Duomenys
Šalis:	Japonija
Vandenynas:	Ramusis vandenynas
Salynas:	Vulkaninės Salos
Koordinatės:	24°47′ š. pl. 141°19′ r. ilg. / 24.783°š. pl. 141.317°r. ilg. / 24.783; 141.317
Plotas:	21 km²
Pakrantės ilgis:	22 km
Aukščiausias taškas:	Suribačis (160,9 m)
Gyventojų skaičius:	nėra (tik kariškiai)
Žemėlapis

Salos plotas siekia 21 km², kranto linija – apie 22 km. Ji nutolusi apie 1200 km nuo Tokijo, kuriam kaip viena iš aštuonių Ogasavaros salų kaimų (nors ir nėra gyvenama) administraciškai ir priskiriama.

 

 

1543 m. salą atrado ispanų jūrininkas Bernardas de la Toras (Bernardo de la Torre) ir pavadino Sufre sala, pagal seną sieros terminą ispanų kalba.

1779 m., trečiosios Džeimso Kuko ekspedicijos metu, sala žemėlapyje buvo pažymėta Sieros salos pavadinimu.

Istorinį tarimą iwautau Vakarų tyrinėjimų amžiuje imta tarti kaip Iwō-tō, o po 1946 m. ortografijos reformos priimtas Iō-tō užrašymas ir tarimas. Alternatyvūs Iwō-jima ir Iō-jima užrašymai taip pat imti vartoti jūriniuose atlasuose.

Aukščiausia ir kartu žymiausia salos vieta yra Suribačio kalnas (161 m), kuris, kaip manoma, yra užgesęs ugnikalnis. Kalnas pavadintas pagal japonišką smulkinimo dubenį. Pati sala daugiausia lygi, neišsiskiria jokiais ypatingais bruožais, kaip ir būdinga vulkaninėms saloms. Suribačis aiškiausias salos vulkaninis darinys, kuris yra tik didesnės nugrimzdusios vulkaninės kalderos iškilęs kupolas.

Kapitono Kuko ekspedicijos įgula 1779 m. išsilaipino ant paplūdimio, kuris dabar iškilęs į 40 m aukštį virš jūros lygio dėl vulkaninio salos kilimo. Sala vidutiniškai per metus pakyla apie 200 mm.

80 km į šiaurę yra Šiaurės Ivo Džimos sala (北硫黄島 Kita-Iō-tō, pažodžiui: „Šiaurės sieros sala“), o 32 km į pietus – Pietų Ivo Džima (南硫黄島 Minami-Iō-tō, „Pietų sieros sala“). Šios trys Ivo Džimos salos sudaro Vulkaninių salų grupę, kuri savo ruožtu įeina į Ogasavaros salyną. Tuoj į pietus nuo Pietų Ivo Džimos išsidėsčiusios Marianų salos.

Ivo Džimos salos vulkaninis aktyvumas nedidelis.

Salą 1543 m. atrado ispanų jūrininkas Bernardas de la Toras. Iki Antrojo pasaulinio karo salą administravo Iodžimos kaimas, kuris įėjo į Tokijo sudėtį. 1943 m. gyventojų surašymo duomenimis, saloje gyveno 1018 žmonių (533 vyrai, 485 moterys), buvo 192 namų ūkių. Saloje veikė pradinė mokykla, stovėjo šinto šventykla. Kartą į mėnesį į salą užplaukdavo pašto laivas iš Hahadžimos, taip pat kas porą mėnesių atplaukdavo ir kompanijos „Nippon Yusen“ laivai. Salos ekonomika rėmėsi sieros gavyba, cukranendrių auginimu ir žvejyba, tarp importuojamų prekių daugiausia būdavo ryžiai.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pietinėje salos dalyje buvo įrengta imperatoriškojo Japonijos laivyno įgula. Civiliams buvo draudžiama vaikščioti po teritoriją.

Gresiant JAV invazijai, 1944 m. Japonija saloje dislokavo didžiulę kariuomenę, tad gyventojus teko priverstinai evakuoti. Nuo to laiko saloje daugiau niekas neįsikūrė.

Ivo Džimos mūšis

Pagrindinis straipsnis – Ivo Džimos mūšis.

Saloje 1945 m. vasario–kovo mėnesiais vyko Antrojo pasaulinio karo Ivo Džimos mūšis tarp JAV ir Japonijos imperijos kariuomenių. Salą vakaruose išgarsino „Associated Press“ fotografo Džo Rozentalio padaryta JAV vėliavos kėlimo virš Ivo Džimos salos nuotrauka. Sala buvo okupuota JAV iki 1968 m., kai buvo sugrąžinta Japonijai.

•  
  Paplūdimys, kuriame išsilaipino amerikiečiai
•  
  Tas pats paplūdimys. Tolėliau – Suribačio k. Krante išsilaipinusios amerikiečių šarvuotosios amfibijos, minint mūšio 58-asias metines. 2003 m. kovo mėn.
•  
  Bunkeriai
•  
  Suribačis nuo vakarinio salos kranto
•  
  Suribačio uolos. Matosi apšaudymų žymės
•  

Vikiteka: Ivo Džima – vaizdinė ir garsinė medžiaga