Iškastinis Kuras

Pagrindinės iškastinio kuro rūšys – akmens anglis, nafta ir gamtinės dujos. Tai yra pagrindiniai energijos šaltiniai visame pasaulyje, naudojami transporto bei elektros gamybos pramonėje. Daugiausia žaliavinių cheminių medžiagų (plastikas ir kt.) pagaminama taip pat iš akmens anglių, naftos ir gamtinių dujų.

2011 m. nafta sudarė apie 40 %, akmens anglys – apie 26 %, gamtinės dujos – apie 21 % Europos Sąjungos (ES) energijos rinkos dalies. 2020 m. ES pirmąkart atsinaujinančios energijos sektorius pralenkė iškastinio kuro sektorių elektros gamyboje. Anksčiau akmens anglis buvo pagrindinis iškastinis kuras, iš kurio buvo gaminama energija, tačiau jis išskiria daugiausia anglies junginių, todėl tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė stengiasi apriboti šio kuro suvartojimą arba siekia ateityje visai jo atsisakyti.

2019 m. duomenimis, 84 % suvartotos pirminės energijos pasaulyje ir 64 % elektros buvo pagaminama iš iškastinio kuro. Labai dideli iškastinio kuro deginimo mastai daro neigiamą poveikį aplinkai. Daugiau nei 80 % dėl žmogaus veiklos susidariusio anglies dvideginio (CO₂) išsiskiria deginant iškastinį kurą: tai atsieina apie 35 milijardus tonų emisijų kasmet, kai tuo tarpu dirbant žemę susidaro 4 milijardai. Gamtiniai Žemės procesai, tokie kaip vandenynų anglies sugėrimas, gali absorbuoti tik mažą šių emisijų dalį, dėl ko kasmet lieka milijardo tonų anglies dvideginio atmosferoje perviršis. Nors metano dujų nuotėkis yra reikšmingas, iškastinio kuro deginimas yra pagrindinis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakų, sukeliančių pasaulinį atšilimą ir vandenynų rūgštėjimą, šaltinis. Taip pat daug su oro tarša susijusių mirčių kyla dėl iškastinį kurą deginant išsiskiriančių kietųjų dalelių ir nuodingų dujų. Skaičiuojama, kad tai kainuoja 3,3 % pasaulinio BVP, o atsisakant iškastinio kuro deginimo kasmet galima būtų išgelbėti milijonus žmonių gyvybių.

Susiformavo vykstant mirusių organizmų anaerobiniui skilimui. Organizmų amžius, iš kurių susidaro iškastinis kuras, siekia milijonus metų, kartais viršija ir 650 mln. metų.

Teoriją, kuri teigia, jog iškastinis kuras susidaro iš mirusių augalų fosilijų, pirmą kartą pasiūlė Georgijus Agrikola 1556 m. ir vėliau Michailas Lomonosovas XVIII a.

Mirštant vandenynų fitoplanktonui ir zooplanktonui jų biomasė dėl anoksinių (be deguonies) sąlygų milijonus metų dideliais kiekiais kaupėsi, o anaerobinės sąlygos sudarė sąlygas naftai ir gamtinėms dujoms formuotis. Bėgant laikui ši organinė masė susimaišė su dumblu ir užklojama naujos dangos slūgo į vis gilesnius vandenyno dugno sluoksnius. Aukšta temperatūra ir slėgis paspartino organinės medžiagos diagenezę (virsmą). Iš pradžių ji virto kerogenu, skalūnų naftoje sutinkama medžiaga, o dar labiau kylant temperatūrai – skystais ir dujiniais angliavandeniliais dėl katagenezės.

Iš sausumos augalų paprastai susiformavo kieta anglis ir metanas. Dauguma anglies telkinių siekia Karbono laikotarpį. Iš sausumos augalų taip pat susiformavo trečios klasės kerogenas. Nepaisant to, kad iškastinis kuras ir toliau formuojasi dėl gamtinių procesų, jis yra laikomas neatsinaujinančiu energijos ištekliu, kadangi kurui susiformuoti reikia milijonų metų, o prieinami kuro telkiniai suvartojami daug greičiau nei pasipildo naujais.