Erikas Adamsonas

birželio 22 d. Ryga – 1946 m. vasario 28 d. Ryga) – vienas talentingiausių XX a. latvių rašytojų, anksti miręs nuo tuberkuliozės.

Baigė Rygos pagrindinę mokyklą ir Rygos 1-ąją vidurinę mokyklą. Studijavo Latvijos universitete. Dirbo draugijoje „Žalia varna“, vėliau atsidėjo tik literatūriniam darbui. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo knygyne ir miško paruošose. Karo metų nepritekliai paveikė sveikatą. Palaidotas Rygos Rainio kapinėse.

Pirmąją savo komediją išspausdino dar 1924 m. daugelį kūrinių pasirašinėjo slapyvardžiu Ēriks Rīga. Poezijos rinkiniuose „Sidabras ugnyje“ (Sudrabs ugunī 1932 m.), „Herbai“ (Ģerboņi 1937 m.), „Saulės laikrodis“ (Saules pulkstenis, 1941 m.), „Sapnų pypkė“ (Sapņu pīpe, išspausdintas Stokholme po autoriaus mirties 1951 m.) pabrėžiamas būties vitališkasis pradas, amžinojo grožio ilgesys, latvių romanso jausmingumas jungiamas su minties ir formos griežtumu, ryški anglų klasikinės poezijos įtaka.

Romane „Ieškantis savo kelio“ (Sava ceļa gājējs 1943–1944 m.) vaizduojamas jaunuolio dvasinis brendimas. Be to, parašė pjesių, apsakymų, pasakų. Mokėdamas rusų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbas vertė Šarlio Bodlero, Bairono, Henriko Ibseno, Oskaro Vaildo, Radjardo Kiplingo, Alfredo Tenisono ir kitų užsienio autorių kūrybą.