Suomija 200-Asis Pėstininkų Pulkas

1941 m. Raudonajai Armijai traukiantis iš Estijos daug estų buvo mobilizuoti į Raudonąją Armiją, o vėliau daug estų buvo priversti apsivilkti vokiškas uniformas. Pradžioje daug estų vokiečius laikė išvaduotojais, bet vėliau suprato, kad tai kita okupuojanti valstybė. Todėl Suomijos kaip giminingos valstybės kariuomenė buvo suvokiama kaip alternatyvus kelias kovoti su TSRS už Estijos laisvę.

Dalis savanorių estų sekė suomių jėgerių pavyzdžiu. Pirmojo pasaulinio karo metais nemažai jaunų suomių slapčiomis nukeliavo į Vokietiją, kur iš jų buvo sudarytas 27-asis Prūsijos jėgerių batalionas, dalyvavęs karo veiksmuose prieš Rusiją. Vėliau šio bataliono jėgeriai sudarė būsimos nepriklausomos Suomijos kariuomenės branduolį. Estai savanoriai tikėjosi atlikti panašią misiją, todėl jų šūkis buvo „Už Suomijos laisvę ir Estijos garbę“.

Šiek tiek estų savanorių tarnavo Suomijos kariuomenėje dar Žiemos karo metu, kai Estija dar buvo nepriklausoma.
Pirmieji estai iš vokiečių okupuotos Estijos, siekiantys Suomijos kariuomenėje kirto Suomių įlanką ankstyvą 1943 m. pavasarį. Tai buvo pakankamai pavojinga, kadangi Suomių įlankoje vyko kovos veiksmai, o vokiečių okupacinė valdžia neleido estams keliauti į Suomiją. Šis vokiečių požiūris Suomijos vyriausybei kėlė nepatogumų, tačiau iš atvykusių estų savanorių ji sudarė 47-ojo pėstininkų pulko 3-ią batalioną. 1943 m. rudenį vokiečių okupacinė valdžia ėmė mobilizuoti į kariuomenę 1925 m. gimimo estus, todėl dar daugiau estų persikėlė per Suomių įlanką į Suomiją. Šie estai atvykdavo nepriklausomai arba padedami „vanagų“ (suom. haukat). „Vanagais“ vadino estų savanorius, kurie dirbo suomių karinei žvalgybai. Vanagai, dalis kurių karo pradžioje tarnavo žvalgybiniame dalinyje „Erna“, naudojo greitas motorines valtis.

1944 m. vasario 8 d. Suomijos feldmaršalas Karlas Manerheimas įsakė suformuoti pulką iš estų savanorių. 200-ąjį pėstininkų pulką sudarė du batalionai (po 4 kuopas), 13-oji minosvaidžių kuopa, 14-oji prieštankinė kuopa.
1944 m. gegužės 4 d, pulke buvo 1973 estai ir 361 suomis (67 iš jų buvo karininkai, 165 – puskarininkiai).

Pulkas nuo 1944 m. birželio 10 d. dalyvavo gynybiniuose mūšiuose Suomijos fronte prie Vyborgo įlankos. Tuo metu jis buvo Suomijos 10-osios divizijos dalis.
Pulkas tapo žinomas kaip suom. Suomen-pojat, est. soomepoisid 'suomių berniukai'.

1944 m. rugpjūtį vokiečiai ėmė trauktis iš Estijos. Karas Suomijoje ėjo į pabaigą, todėl 200-ojo pulko kariai estai norėjo grįžti į Estiją ir tęsti kovą. Pulkas buvo atitrauktas iš fronto.
1944 m. rugpjūčio 1 d. per radiją buvo pranešta, kad Suomijos vyriausybė ir prezidentas Risto Ryti ketina atsistatydinti. Kitą dieną Estijos pasiuntinys Suomijoje Aleksandras Varma (Aleksander Warma) paskelbė, kad Estijos respublikos Nacionalinis komitetas atsiuntė telegramą su šūkiu „Estai, grįžkite namo!“. Kitą dieną Suomijos vyriausybė gavo laišką iš estų, „visų Estijos nacionalinių organizacijų“ vardu pasirašytą kapitono Karlo Talpako, ministro Aleksandro Varmos ir kitų. Laiške buvo prašoma, kad estų svanorių pulkas būtų išsiųstas į Estiją su visa ginkluote.

Tada buvo paskelbta, kad 200-asis pėstininkų pulkas išformuojamas ir kad savanoriai gali grįžti namo. Su vokiečiais buvo sudaryta sutartis, kad grįžę estai savanoriai bus amnestuoti. Pulko kariai norėjo grįžti kaip dalinys. Grįžo ~90 % savanorių. Vos tik jiems išsilaipinus Estijos krante pulką pasiuntė kontraatakuoti Raudonosios Armijos dalinius, pralaužusius frontą ties Tartu ir grasinančius užimti Taliną.

• Jowett, Philip; Brent Snodgrass, Raffaele Ruggeri (2006). Finland at War 1939-45. Osprey Publishing. pp. 29–30. ISBN 9781841769691.^{[neveikianti nuoroda]}
• Miljan, Toivo (2004). Historical Dictionary of Estonia. Scarecrow Press. p. 275. ISBN 9780810849044.
• Uustalu, Evald (1977). For Freedom Only: The Story of Estonian Volunteers in the Finnish Wars of 1940-1944. Northern Publications. ISBN 9780920458006.