Prieskoniai

Naudojami paryškinti ar papildyti patiekalų ar padažų savybes. Pagrindinė prieskonių paskirtis – pagerinti maisto skonį ir aromatą, sužadinti apetitą. Kartais naudojami ir siekiant užslėpti nepageidaujamas savybes.

Kaip prieskoniai naudojamos įvairios augalų dalys: džiovintos sėklos, vaisiai, grybai, šaknys, žievė, grūdelių, lapelių, žiedų, šaknų miltelių pavidalais. Prieskoniams taip pat priskiriami kai kurie aromatizatoriai, garstyčios, krienai, kečupas, sviestas su priedais (pvz., su krapais, pipirais). Aliejiniai prieskonių mišiniai ne tik sustiprina patiekalo skonį, bet ir stpriai padidina jo kaloringumą. Kai kurios grynos cheminės medžiagos irgi gali būti naudojamos kaip prieskoniai: cukrus, druska, actas, citrinos rūgštis, natrio glutamatas, esencijos, eterinis aliejus. Prieskoniai skiriasi nuo žalumynų. Lapinės, žaliosios augalų dalys taip pat tinka pagardinti maistą, tačiau jos (pvz., krapai) gali būti naudojamos šviežios, o prieskoniai – tik sudžiovinti.

Nuo seno Lietuvoje vartojami įvairūs prieskoniniai augalai: petražolė, mėta, gelsvė, raudonėlis, krienai, krapai, pipirai, kmynai, kalendra, mairūnas, bazilikas ir daugelis kitų. Kartais vartojamos kiaulpienė, garšva, dilgėlė. Jų jauni lapeliai tinkami tiek žali pavasarį ir vasarą, tiek sudžiovinti ir sutrinti į miltelius žiemą.

Prieskoniai turi daug biologiškai aktyvių medžiagų, antioksidantų. Kiekvienas augalas veikia skirtingai, gali sukelti alerginių reakcijų.

• Prieskonių pasaulyje: maistinės ir gydomosios savybės (sud. S. M. Kalasauskienė). – Vilnius: Asveja, 2004. – 365 p.: iliustr. – ISBN 9955-464-50-X
• Prieskoniai ir pagardai / Viljam V. Pochliobkin (iš rusų k. vertė Zurabas Džavachišvilis). – Vilnius: Alma littera, 2008. – 279 p. – ISBN 978-9955-24-993-1