Argentina

Argentinos Respublika isp. República Argentina
Vėliava Herbas
Himnas: „Argentinos nacionalinis himnas“
Argentina žemėlapyje
Valstybinė kalba	ispanų
Sostinė	Buenos Airės
Didžiausias miestas	Buenos Airės
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Viceprezidentas	Javier Milei Victoria Villarruel
Plotas  • Iš viso  • % vandens	2 780 400 km2 (8) 1,57 %
Gyventojų  • 2022  • Tankis	47 327 407 (31) 14,4 žm./km2 (214)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2022 455,172 mlrd. $ (25) 9 929 $ (53)
Valiuta	Argentinos pesas ($) (ARS)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC-3 (ART) netaikomas
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	nuo Ispanijos 1810 m. gegužės 25 d. 1816 m. liepos 9 d.
Interneto kodas	.ar
Šalies tel. kodas	+54
Kirčiavimas	Argentinà

República Argentina) – valstybė Pietų Amerikos pietuose, išsidėsčiusi tarp Andų kalnų ir Pietų Atlanto vandenyno. Vakaruose Argentina ribojasi su Čile, šiaurėje – su Bolivija, šiaurės rytuose – su Paragvajumi ir Brazilija, rytuose – su Urugvajumi.

Argentina užima 2 780 400 km² plotą ir yra antroji pagal plotą P. Amerikos valstybė po Brazilijos. Be to, Argentina pretenduoja į Falklando (Malvinų) salas, Pietų Džordžiją ir Pietų Sandvičo salas bei 969 464 km² užimančią Antarktidos dalį – Argentinos Antarktidą.

Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Buenos Airės.

 

Pagrindinis straipsnis – Argentinos istorija.

Iki europiečių pasirodymo dabartinės Argentinos teritorijoje egzistavo keliolika skirtingų indėnų kultūrų. Pirmasis europietis pasiekęs Argentinos krantus buvo ispanų jūrininkas Juan Díaz de Solís 1516 metais. XVI–XVII a. šalį kolonizavo ispanai. Po intensyvios kolonizacijos, 1580 metais iškilo Buenos Airių miestas. 1776 m. suformuota La Platos Vicekaralystė.

1806–1807 m. į vicekaralystę įsiveržė britai, tačiau netrukus buvo išstumti vietinių gyventojų. 1810 m. gegužės 25 d. Buenos Airių gyventojai, sužinoję apie Ispanijos karaliaus Ferdinando VII nuvertimą ir prancūzų įsigalėjimą Ispanijos soste, suformavo Pirmąją Chuntą ir nuvertė vicekaralių. 1816 m. liepos 9 d. buvo deklaruota nepriklausomybė nuo Ispanijos. Kilo konfliktas tarp centralistinių ir federalistinių grupuočių ir tik 1853 m. buvo priimta bendra konstitucija.

XIX a. 9-ame dešimtmetyje prasidėjo masinė europiečių migracija į Argentiną. 1880 m. prezidento Julio Roca pavedimu pradėtas „Dykumos užkariavimas“ (Conquista del desierto) – Patagonijos žemių įsisavinimas. Užsienio investicijos ir didelė imigracija leido Argentinai stipriai išplėsti eksportą ir padidinti nacionalines pajamas, XX a. pradžioje nacionalinės pajamos vienam gyventojui buvo didesnės už Prancūzijos ar Vokietijos. Ekonominis pakilimas tęsėsi iki Didžiosios krizės 1930 m. – vėliau prasidėjo ilgas ekonominio ir politinio nestabilumo laikotarpis. Ekonomikos nuosmukiui didžiausią įtaką padarė tarptautinės prekybos sumažėjimas .

Iki 1916 m. valdžioje dominavo konservatyviosios jėgos. Vėliau į valdžią atėjo jų pagrindiniai oponentai – radikalai. Po 1930 m. prieš prezidentą Hipólito Yrigoyen suorganizuoto karinio perversmo į valdžią vėl grįžo konservatoriai.

Nauji politiniai pasikeitimai prasidėjo 1946 m. į valdžią atėjus Chuanui Peronui. Jis siekė suteikti daugiau teisių darbininkų klasei ir susilaukė didelio jų palaikymo. 1955 m. Revolución Libertadora metu nuverstas.

Tarp 1950–1970 m. nei viena politinė jėga nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje. Smuko ekonominis lygis. 1973 m. Peronas grįžo į prezidento postą, bet netrukus mirė. Jį pakeitė jo žmona Isabel. Ji nesugebėjo išlaikyti valdžios ir 1976 m. kovo 24 d. nuversta karinio perversmo metu.

Karinės pajėgos suformavo karinę chuntą, kuri iki 1983 m. tęsė Valstybinį Reorganizacijos Procesą. Opozicija buvo negailestingai naikinama (pradėtas „Nešvarusis Karas“). Diktatoriai buvo remiami JAV, kadangi neleido įsigalėti komunistams.

Ekonominės problemos, korupcijos skandalai, žmogaus teisių pažeidimai, Folklandų karo pralaimėjimas galutinai diskreditavo karinę chuntą ir ši buvo priversta pasiduoti.

1983 m. grįžo demokratinis valdymas. Prezidentas Raúl Alfonsín ėmėsi atgaivinti demokratines institucijas bei naikinti karinės chuntos padarinius. Chuntos lyderiai buvo nuteisti ir ilgam laikotarpiui uždaryti į kalėjimą. Tačiau ekonominės problemos neleido Alfonsinui ilgai išbūti savo poste.

Prezidentas Carlos Menem ėmėsi reformų bandydamas sustabdyti hiperinfliaciją. Pradėta masinė privatizacija, pesas susietas su JAV doleriu.

Po Menemo į valdžią atėjęs de la Rúa susidūrė su sumažėjusiu eksportu, pramonės nusilpimu, bedarbyste, prekybos deficitu. 1998 m. Azijos ekonominė krizė sukėlė kapitalo nutekėjimą. Prasidėjo nuosmukis, bankų krizė, o 2001 m. lapkritį pasiekė finansinę paniką. Prasidėjo kruvinos riaušės ir de la Rúa buvo priverstas atsistatydinti.

Per kelias savaites pasikeitė keli laikinieji prezidentai, kol galiausiai Eduardo Duhalde ilgesniam laikui tapo šalies vadovu ir ėmė spręsti susidariusią krizę. Ekonominės reformos stabilizavo padėtį.

Pradėta reindustrializacija, padidėjo eksportas. 2003 m. Nestoras Kiršneris išrinktas Argentinos prezidentu. Šalis išsivadavo iš užsienio skolų, pradėtos nacionalizuoti seniau privatizuotos pramonės įmonės.

Susijęs straipsnis – Argentinos prezidentų sąrašas

 

Pagrindinis straipsnis – Argentinos politinė sistema.

Pagal 1853 m. konstituciją, reformuotą 1994 m. Argentina yra federacinė prezidentinė demokratinė respublika. Šalies ir vyriausybės vadovas – prezidentas. Valdžia suskirstyta į vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę. Horizontaliai valstybinė valdžia paskirstyta tarp federacinės valdžios ir provincijų.

Vykdomajai valdžiai atstovauja prezidentas ir jo kabinetas. Prezidentas ir viceprezidentas renkami tiesiogiai kas 4 metus ir gali užimti pareigas 2 kadencijas iš eilės. Ministrų kabinetą formuoja prezidentas.

Įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro vyriausybė ir parlamentas: dviejų rūmų Argentinos Nacionalinis Kongresas (Congreso de la Nación), sudarytas iš 72 Senato (Senado) narių, ir Deputatų Rūmų (Cámara de Diputados), sudarytų iš 257 deputatų. Senatorių kadencija – 6 metai. Deputatų Rūmų nariai renkami tiesiogiai 4 metų kadencijai proporcine sistema, pusė jų – Žemutinių Rūmų nariai – renkami kas 2 metus. Trečdalis partijų siūlomų kandidatų turi būti moterys.

Teisinė valdžia nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios. Argentinos Aukščiausiąjį Tesimą sudaro 9 nariai, siūlomi Senato ir tvirtinami prezidento. Kiti teisėjai tvirtinami Valstybės Magistrų Tarybos.

Argentina priklauso Mercosur – tarptautiniam blokui, kuris prižiūri kai kurias teisines funkcijas. Šią organizaciją sudaro 5 nariai: Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus ir Venesuela. Kitos Pietų Amerikos šalys šioje organizacijoje turi stebėtojo statusą.

 

Partinė sistema – daugiapartinė. Vyraujančios partijos: dešinioji peronistų ir kairioji Unión Cívica Radical.

Pagrindiniai straipsniai – Argentinos tarptautiniai santykiai ir Argentinos ir Lietuvos santykiai.

Argentina aktyviai dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Tai vienintelė Lotynų Amerikos šalis, 1991 m. su JTO mandatu dalyvavusi Persų įlankos kare bei Haičio operacijoje. Argentina taip pat dalyvauja daugelyje taikos palaikymo misijų: Salvadore-Hondūre-Nikaragvoje, Gvatemaloje, Ekvadore-Peru, Vakarų Sacharoje, Angoloje, Kuveite, Kipre, Kosove, Kroatijoje, Bosnijoje, Rytų Timore. Už didelį indėlį į taikos palaikymą pasaulyje, 1998 m. JAV prezidentas Bill Clinton Argentiną paskelbė svarbiausia sąjungininke – ne NATO nare.

2006 m. Argentina pabrėžia Mercosur kaip prioritetinę atsvarą JAV. 2005 m. lapkričio 4-5 d. Mar del Platoje vyko Ketvirtasis Amerikų valsybių vadovų susirinkimas. Jį lydėjo didelis antiamerikietiškų protestų skaičius .

Argentinoje veikia tarptautinė Baltųjų šalmų organizacija, kovojant prieš branduolinio ginklo platinimą, gamtos naikinimą.

Argentina ir Lietuva yra užmezgusios diplomatinius santykius.

 

Pagrindinis straipsnis – Argentinos provincijos.
Susijęs straipsnis – Argentinos gubernatoriai

Argentina suskirstyta į 23 provincijas (provincia) ir 1 autonominį miestą* (paprastai vadinamą capital federal).

Buenos Airės yra Argentinos sostinė nuo pat valsybės susikūrimo, tačiau valdant prezidentui Rauliui Alfonsinui, buvo planuojama sostinę perkelti į Rio Negro provincijos centrą – Viedmą. Tačiau dėl hiperinfliacijos 1989 m. projektas žlugo ir buvo pamirštas.

 

 

 

Pagrindinis straipsnis – Argentinos geografija.

Argentina nusidriekusi iš šiaurės į pietus apie 3700 km, o iš rytų į vakarus – 1400 km. Argentina turi vieną eksklavą: Martino Garsijos salą. Ji yra La Platoje, netoli Paranos ir Urugvajaus upių santakos, Urugvajaus teritoriniuose vandenyse, 3,5 km nuo Urugvajaus pakrantės, priešais nedidelį Martin Čiko miestą. 1973 m. Argentina ir Urugvajus pasirašė teisinį susitarimą dėl šios salos ir nutraukė seną konfliktą. Ši sala užima 2 km² teritoriją, o joje gyvena apie 200 gyventojų. Argentina reiškia pretenzijas į Antarktidos teritoriją – Argentinos Antarktidą (pastarosios pretenzijos de facto sustabdytos, tačiau nepanaikintos, remiantis Antarktidos sutartimi, kurią pasirašė ir kitos į Antarktidą pretenzijas reiškiančios šalys; Argentinos interesų sritis Antarktidoje dalinai sutampa su Čilės ir Jungtinės Karalystės pageidaujamais sektoriais), kurioje yra įkūrę nedidelę gyvenvietę.

Šalis skirstoma į 3 svarbiausias dalis: derlingas centrines lygumas ir svarbiausią žemės ūkio sritį – Pampas, atšiaurią plokščiakalnių sritį pietuose – Patagoniją (su Ugnies Žeme), bei vakariniu šalies pakraščiu, Čilės pasieniu besidriekiančią Andų kalnų juostą. Netoli Mendosos miesto yra aukščiausia Pietų Amerikos vieta – Akonkagva (6960 m).

Lygumos į pietus ir vakarus nuo Buenos Airių (drėgnosios pampos) yra vienos iš derlingiausių pasaulyje. La Pampos ir San Luiso provincijų lygumos yra daug sausesnės. Gran Čiako sritis šalies šiaurėje taip pat sausringa.

 

Patagonijos stepės, užimančios Neukeno, Rio Negro, Čiubuto, Santa Kruso ir Ugnies Žemės, Antarktidos ir Pietų Atlanto salų provincija provincijas, yra daugiausia sausringos ir šaltos.

Svarbiausios Argentinos upės yra Paragvajus, Bermechas, Koloradas, Urugvajus, o pati svarbiausia – Parana. Pastarosios dvi upės prieš įtekėdamos į Atlanto vandenyną, sudaro milžinišką La Platos estuariją. Tarp šių dviejų upių įsiterpusi žemė vadinama Tarpupiu (Mesopotamija), į kurią įeina Entre Rioso, Misioneso ir Korienteso provincijos.

Argentinoje klimatas einant iš šiaurės į pietus keičiasi nuo tropinio iki subantarktinio.

Argentinoje sutinkama per 10 % pasaulio augalų ir gyvūnų rūšių. Didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė yra šalies šiaurės rytuose. Argentinos nacionalinis gyvūnas – paukštis krosnius (Furnarius). Nacionalinė gėlė – Argentininė raudūnė.

Susijęs straipsnis – Argentinos nacionalinių parkų sąrašas

 

 

Pagrindinis straipsnis – Argentinos ekonomika.

Argentina daugiausia naudos turi iš gamtinių resursų, gerai išsilavinusios visuomenės, į eksportą orientuoto žemės ūkio bei įvairialypės pramonės. Šalyje istoriškai susiformavo plati vidurinė klasė, kas yra nebūdinga daugeliui Lotynų Amerikos šalių. Visgi per pastarąjį dešimtmetį šalis turėjo nemažai problemų dėl infliacijos, užsienio skolų, kapitalo nutekėjimo ir biudžeto deficito.

Nuo 1970 m. Argentinai pradėjo kauptis užsienio skolos, pradėjo kamuoti didelė infliacija. 1991 m. Argentinos pesas buvo susietas su JAV doleriu ir buvo apribotas piniginės bazės augimas. Vyriausybė pradėjo prekybos liberalizaciją, dereguliaciją ir privatizaciją. Infliacijos rodiklis krito ir BVP pradėjo augti, tačiau pernelyg skubotos pertvarkos ir reformų klaidos privedė iki ekonominės krizės 2001 m.

Ekonomikos augimas 2000 metais buvo neigiamas ir sudarė -0,8 %, kuomet vidaus ir užsienio investuotojai neigiamai vertino vyriausybės galimybes išmokėti skolas ir išlaikyti esamą fiksuotą peso ir JAV dolerio kursą. Ekonominė padėtis ypač pablogėjo 2001 m., neribotai leidžiant valstybės obligacijas, masiškai atsiiminėjant indėlius iš bankų ir mažėjant vartotojų bei investuotojų pasitikėjimui. Vyriausybės siekiai panaikinti deficitą, stabilizuoti bankų sistemą ir atgaivinti ekonomikos augimą pasirodė neįgyvendinami ir susidūrė su dar rimtesnėmis problemomis. Fiksuoto Argentinos peso palaikymo kurso su JAV doleriu buvo atsisakyta 2002 m. sausį, todėl peso kursas vasarį nukrito. Rezultatas buvo toks, kad realusis BVP 2002 m. nukrito -10,9 %, tačiau metams įpusėjus, ekonominė situacija stabilizavosi. 2003 ir 2004 m. BVP kilo po 8 %, mažėjant nedarbui ir infliacijos tempams.

2005 m. ekonominė situacija pagerėjo, tačiau išliko didelis nedarbas ir skurdas, ypač Buenos Airių priemiesčiuose. Nepaisant to, Argentina yra labiausiai išsivysčiusi Lotynų Amerikos šalis. Ji turi didžiausią BVP/1 gyv., industrializacijos, išsilavinimo rodiklį regione. Plačiai išvystyta telekomunikacijų sistema, sparčiai diegiamas internetas. 2002 m. skurdo lygis buvo 57 %, 2005 m. – 33,8 %. Bedarbystės lygis krito nuo 25 % 2002 m. iki 10,2 % 2005 m. Pastebimas ryškus ekonominkos augimas: 2003 m. – 8,9 %, 2004 m. – 9 %, 2005 m. – 9,5 %, 2006 m. smuktelėjo iki 7 %.

 

Pagrindinis straipsnis – Argentinos demografija.
Pagrindinis straipsnis – Argentiniečiai.

Skirtingai nuo daugumos Pietų Amerikos valstybių (bet panašiai kaip ir Urugvajuje), dauguma Argentinos gyventojų yra europiečių palikuonys. Gyventojų daugumą sudaro ispanų kolonistų palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę italai ir ispanai. 97 % gyventojų yra baltaodžiai.

Vietiniai indėnai, kurių yra ~0,5 mln., ir metisai daugiausiai gyvena šiaurinėse, šiaurės vakarų ir pietinėse provincijose. 2001 m. duomenimis, 2,8 % Argentinos namų ūkių gyvena bent vienas asmuo, save priskiriantys čiabuvių grupei. Tai Korienteso provincijoje gyvenantys gvaraniai, šalies šiaurės vakaruose gyvenantys kečujai, taip pat yra mapučių, mokovi ir kt.

Didžiausios europiečių imigrantų bangos atvyko į Argentiną XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje. Patagonijos Čiubuto slėnyje gyvena daug velsiečių kilmės gyventojų, kurie išlaiko Velso kultūrą. Kitos didesnės imigrantų grupės atvyko iš Vokietijos, Prancūzijos (apsigyveno daugiausiai Buenos Airėse), Skandinavijos (ypač Švedijos), Jungtinės Karalystės ir Airijos (Buenos Airėse ir Patagonijoje), Rytų Europos (Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Kroatijos, Rumunijos, Serbijos). Argentinoje yra didžiausia Lotynų Amerikoje žydų bendruomenė (daugiausia iš Rytų ir Šiaurės Europos). Argentinoje gyvena nedidelė lietuvių bendruomenė (daugiausia Aveljanedoje).

Paskutinį dešimtmetį į Argentiną atvyksta vis daugiau imigrantų iš kaimyninių šalių (neretai nelegaliai): Peru, Paragvajaus, Čilės, Bolivijos. XX amžiaus 10-ame dešimtmetyje imigracija iš kitų Lotynų Amerikos šalių siekė nuo 2 000 000 iki 4 000 000 žmonių. Pagal 2001 m. statistiką ~750 tūkst. šalies gyventojų neturi pilietybės dokumentų.

Argentinoje gyvena (daugiausiai Buenos Airėse) nedidelis imigrantų iš Azijos skaičius. Daugiausia atvykėlių yra iš Japonijos, Korėjos, Kinijos, Indijos.

Susijęs straipsnis – Lietuviai Argentinoje

Urbanizacija

 

 

Apie 2,7 mln. gyventojų gyvena autonominiame Buenos Airių mieste ir apytiksliai 11,5 mln. Didžiosiose Buenos Airėse, kuri yra viena didžiausių pasaulyje miestų konglomeracijų. Kartu su metropolinėmis teritorijomis antras ir trečias pagal dydį Argentinos miestai, Kordoba ir Rosarijas, turi atitinkamai 1,3 ir 1,1 mln. gyventojų. Miestuose gyvena apie 88 % šalies gyventojų

Dauguma imigrantų iš Europos (didžiausios imigracijos bangos buvo I ir II pasaulinių karų metais) apsigyveno miestuose, kuriuose lengviau galėjo įsigyti darbą, išsilavinimą, kas leido jiems tapti vidurinės klasės atstovais. Nuo 1930 m. dauguma kaimo gyventojų pradėjo keltis į miestus.

XX a. 10-ame dešimtmetyje, kai buvo panaikinti kai kurie geležinkelių maršrutai, nusilpo vietinė pramonė bei sumažėjo eksportas, daug nedidelių provincijų miestų tapo „miestais vaiduokliais“. Didžiųjų miestų apylinkėse sparčiai pradėjo augti lūšnynai (villa miseria), apgyvendinti skurdžių žemutinės klasės atstovų, atvykėlių iš periferijos, taip pat imigrantų iš kaimyninių šalių.

Dauguma Argentinos miestų turi ryškių europietiškų bruožų, kadangi juose didelę įtaką turėjo imigrantai iš Europos. Daug miestų pastatyta taip, kaip Ispanijoje – apie centrinę aikštę (plaza). Katedra ir svarbiausi valdžios pastatai pastatyti priešais aikštę. Miestų planavimo sistema vadinama damero (šachmatinė), kadangi miestus sudaro kvadratinės formos kvartalai. Tačiau kai kurie vėlesnės statybos miestai (pvz., La Plata) turi modernesnį išplanavimą.

Didžiausi Argentinos miestai pagal gyventojų skaičių yra šie: Buenos Airės, Kordoba, Rosarijas, Mendosa, La Plata, Tukumanas, Mar del Plata, Salta, Santa Fė ir Bahija Blanka.

Susijęs straipsnis – Argentinos miestų sąrašas

Kalba

Vienintelė valstybinė Argentinos kalba yra ispanų. Tačiau Korienteso provincijoje valstybinės kalbos statusą turi ir gvaranių kalba.

Kai kurie imigrantai ir vietiniai gyventojai (indėnai) yra išlaikę savo kalbas. Dauguma Patagonijoje gyvenančių išeivių iš Velso kalba velsietiškai. Vokiečių kalbą galima sutikti Patagonijoje, Kordobos provincijoje, Buenos Airėse. Šalies sostinėje dažnai galima išgirsti kalbant angliškai, itališkai, prancūziškai, rusiškai, Rytų Azijos kalbomis. Argentinoje yra didžiausias pasaulyje ispanakalbių, vartojančių voseo (vos naudojama vietoje tú, yra ir kitų neįprastų veiksmažodžių jungimų) skaičius. Plačiai vartojamas La Platos dialektas (ypač aplink La Platą).

Fonetinės studijos parodė, kad Buenos Airių gyventojų kalba artima italų kalbos Neapolio dialektui, kadangi čia ypač jaučiama italų kalbos įtakos. Dėl imigracijos sostinėje išplito lunfardo slengas.

Religija

 

Argentina – krikščioniška šalis. 93 % Argentinos gyventojų save laiko Romos katalikais. Katalikybę taip pat pabrėžia šalies konstitucija. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio vis didesnę įtaka įgauna protestantų bažnyčios (3,5 mln. – 10 %). Mormonų krypties atstovų yra apie 330 tūkst. (7 pagal gausumą bendruomenė pasaulyje).

Argentinoje yra didžiausia Lotynų Amerikoje judėjų bendruomenė (2 % šalies gyventojų). Yra nedidelė musulmonų bendruomenė.

 

 

 

Pagrindinis straipsnis – Argentinos kultūra.

Argentinos kultūra – europietiškos ir Lotynų Amerikos kultūrų mišinys. Buenos Airės yra neginčijamai europietiškiausias Pietų Amerikos miestas ir daugelio vertinamas kaip kultūrinė žemyno sostinė. Miestas kultūriškai papildomas imigrantų iš Europos.

Argentina turi turtingą, pasaulyje išgarsėjusios literatūros istoriją, tarp jų vieną iš geriausiai kritikų vertinamų XX a. rašytojų Jorge Luis Borges, Julio Cortázar, Adolfo Bioy Casares, ir Ernesto Sábato.

Argentinos kinas pasiekė tarptautinį pripažinimą su tokiais filmais, kaip „Oficiali Istorija“, „Devynios Karalienės“ ar „Iluminados por el Fuego“. Antra vertus, šie filmai populiarumu negalėjo varžytis su Holivudo fimais. Nepaisant to, Argentinos filmai pripažįstami tarptautiniuose kino festivaliuose (pvz., Kanuose). Mar del Platos miestas taip pat organizuoja kino festivalius.

Argentinos maistas buvo paveiktas ispanų, italų, vokiečių, prancūzų ir kitų Europos šalių virtuvių. Argentina turi didelę pagrindinių maisto produktų (isp. Comidas típicas) įvairovę: empanadas – kimšta tešla, locro – javų, pupų, mėsos, kumpio, svogūnų, moliūgų mišinys, chorizo – dešra su aštriais prieskoniais. Argentinos lauko virtuvė (isp. Asado argentino) garsėja pasaulyje mėsos paruošimo įvairove. Tradicinis gėrimas (ypač šalies šiaurėje) – matės arbata.

Muzika

Argentina išgarsėjo pasauliui suteikdama naują muziką ir šokį – tango. Užsieniečiams tango asocijuojasi tik su šokiu, tačiau tik kartu su muzika ir daina (dažniausiai atliekama lunfardo slengu) Argentinoje yra įsivaizduojamas tango. Dabar populiarus naujasis tango, kurio pradininkas – Astor Piazzolla.

Nuo 1970 m. Argentinoje tapo populiarus rokenrolas. Rokenrolas ir pop muzika varžėsi viena su kita dėl populiarumo, todėl iškilo daug garsių ir vieno ir kito stiliaus grupių bei kompozitorių. Argentinos rokas populiarus tarp jaunimo.

Buenos Airės yra techno ir elektroninės muzikos sostinė Lotynų Amerikoje. Europos klasikinė muzika taip pat atstovaujama Argentinoje. Svarbiausias šios muzikos centras – Colón teatras Buenos Airėse. Šalis taip pat turi visame pasaulyje garsių kompozitorių ir dainininkų.

Šventės

Pagrindinis straipsnis – Argentinos šventės.

Argentiniečiai pažymi nemažai istorinių švenčių: Gegužės revoliuciją (gegužės 25 d.), Nepriklausomybės dieną (liepos 9 d.), Malvinų dieną (balandžio 2 d.) bei Atminties dieną (kovo 24 d.). Taip pat švenčiama Valstybinės vėliavos diena (birželio 20 d.), Mokytojo diena (rugsėjo 20 d.), José de San Martín diena (rugpjūčio 17 d.). Švenčiamos ir tarptautinės šventės – Darbininkų diena, Kolumbo diena, bei religinės – Kalėdos, Marijos Dangun Ėmimas, Velykos.

Sportas

Pagrindinis straipsnis – Sportas Argentinoje.

Futbolas yra populiariausias sportas Argentinoje, kurios rinktinė triskart tapo pasaulio futbolo čempione ir olimpinio aukso medalininke, taip pat 15 kartų – Copa América nugalėtoja. Virš 540 000 žmonių (arba 1 iš 25 vyrų) užsiregistravę kaip futbolo žaidėjai;, nors šis sportas populiarėja ir tarp merginų bei moterų, kurios nuo 1991 m. pačios organizuojasi nacionalinius turnyrus, o 2006 m. yra tapusios P. Amerikos čempionėmis. Futbolas populiarus ir už šalies ribų – 2008 m. 1095 argentiniečių futbolininkai profesionalai žaidė 63-ose šalyse. Argentinos futbolo mokykla išaugino tokius futbolininkus kaip Alfredą Di Stefaną, Diegą Maradoną, Gabrielį Batistutą, Lionelį Mesį, Anchelį di Mariją, Diegą Simeonę, Gonsalą Higuainą ir kt. 1978 m. Argentinoje vyko XI pasaulio futbolo čempionatas.

 

Tinklinis ir krepšinis šalyje taip pat populiarūs; daug krepšininkų žaidžia NBA ir Europos lygose, šalis turi stiprią vyrų rinktinę, 2004 m. vasaros olimpiadoje laimėjusią auksą, 2008 m. olimpiadoje – bronzą. Šiuo metu Argentina FIBA sąraše pirma. Šalis taip pat turi stiprią regbio komandą, „Los Pumas“, kurių dauguma žaidėjų žaidžia Europos komandose ir kuri oficialiuose tarptautiniuose regbio reitinguose užima aukštas pozicijas.

Kiti šalyje populiarūs sportiniai žaidimai – žolės riedulys (ypač tarp moterų, žr. Las Leonas), regbis, golfas, buriavimas, tenisas, polas ir autosportas.

• Argentinos ryšiai
• Argentinos transportas
• Argentinos karinės pajėgos