Atliekų Perdirbimas

Tai alternatyva „konvenciniam“ atliekų išmetimui, galinti padėti taupyti išteklius ir sumažinti šiltnamio dujų išmetimus. Be išteklių sutaupymo atliekų perdirbimas gali sumažinti energijos suvartojimą, oro taršą (susidarančią, kai šiukšlės deginamos) ir vandens taršą (susidarančią, kai šiukšlės išmetamos sąvartynuose).

Perdirbamos gali būti įvairios medžiagos: stiklas, popierius ir kartonas, metalas, plastikas, padangos, tekstilė ir elektroniniai prietaisai. Kompostavimas arba kitoks natūraliai suyrančių atliekų panaudojimas taip pat laikomas atliekų perdirbimu. Medžiagos, kurios bus perdirbtos, yra iš surinkimo vietų nuvežamos į didesnius centrus, ten atskiriamos, išvalomos ir galop perdirbamos į naujas, gamyboje panaudosimas medžiagas.

Griežtai vertinant, perdirbami medžiagą turėtume gauti pradinę žaliavą, tinkamą gamybai. Pavyzdžiui, biuro popierius turėtų perdirbamas į naują biuro popierių ar panaudotos polistireno putos – į naują polistireną. Vis dėlto tai daugeliu atveju labai sudėtinga arba labai brangu (lyginant su produkto gamyba iš naujų žaliavų ar kitų šaltinių). Dėl šios priežasties perdirbant atliekas dažniau gaunamas naujas produktas, pvz., kartonas. Kita rūšiavimo forma – kai kurių medžiagų atskyrimas iš sudėtinių junginių dėl vertės (pvz., švinas iš automobilių akumuliatorių ar auksas iš kai kurių mikroschemų) ar dėl kenksmingumo (pvz., gyvsidabrio pašalinimas iš termometrų bei termostatų ir pakartotinis panaudojimas).

Atliekų perdirbimas, intensyvesnis ar pasyvesnis, buvo įprasta praktika didžiąją žmonijos istorijos dalį. Dar Platonas IV a. pr. m. e. raštuose teigiamai minėjo atliekų perdirbimą. Archeologiniai kasinėjimai senoviniuose sąvartynuose rodo, jog laikotarpiais, kai ištekliai buvo riboti ar vargiai sutinkami, buitinių atliekų, tokių kaip pelenai, sulaužyti įnagiai ir keramika, aptinkama mažiau, kas leidžia daryti išvadą, jog didesnė dalis atliekų būdavo perdirbama nesant naujos žaliavos.