Madagaskaro Istorija

pr. m. e.–500 m. iš Indonezijos atvyko pirmieji žmonės. Dėl salos izoliacijos saloje išliko daug endeminių augalų ir gyvūnų rūšių, kurioms dabar iškilo grėsmė augant žmonių skaičiui. Per du tūkstančius metų į Madagaskarą kėlėsi bantai, Pietų Azijos gyventojai, arabai, europiečiai, kinai. Maišantis austroneziečiams ir bantams atsirado malagasių tauta, kalbanti malagasių kalba. Genetiškai pakrantėse bantų ir austroneziečių įtaka yra vienodai stipri.

Viduramžiais Madagaskare atsirado daug genčių, kurias valdė vietiniai vadai. Sakalava, Merina ir Betsimisaraka gentys susijungė į karalystes. Šios karalystės praturtėjo prekiaudamos su europiečių ir arabų pirkliais bei piratais. XVI–XVIII a. Madagaskaro pakrantėse veikė piratai, jie įkūrė laisvą koloniją Libertatia Šv. Marijos saloje, kurioje iš pradžių gyveno malagasiai. Sakalava ir Merina ypač aktyviai prekiavo su europiečiais: parduodavo jiems malagasių vergus mainais į ginklus ir kitas prekes. XVIII–XIX a. Merinos karalystė, kuri buvo centriniuose kalnuose su sostine Antananaryvu pradėjo plėsti savo įtaką po visą salą. Merinos karaliai valdė Madagaskaro karalystę XIX a., jie modernizavo šalį remiami britų, statė mokyklas, kūrė infrastruktūrą.

Nuo XVII a. prancūzai ir britai varžėsi dėl Madagaskaro. 1885 m. sala de facto tapo prancūzų protektoratu, 1890 m. – oficialiai, o 1896 m. Madagaskaras tapo Prancūzijos kolonija. 1960 m. Madagaskaras tapo nepriklausomu. Valdant prezidentui Philibert Tsiranana Madagaskaro pirmoji respublika (1960–1972 m.) tapo demokratija, kuri rėmėsi Prancūzijos modeliu. Sala vis dar kultūriškai ir ekonomiškai buvo priklausoma nuo Prancūzijos. Tai sukėlė valstiečių ir studentų nepasitenkinimą, tad buvo įkurta socialistinė antroji respublika, vadovaujant admirolui Didier Ratsiraka (1975–1992 m.), pasižymėjusi ekonomine izoliacija ir artimais ryšiais su komunistinėmis šalimis. Ekonomika žlugo, pragyvenimo standartai smuko, kilo socialiniai neramumai, kuriuos Ratsiraka slopino represijomis. Laisvi rinkimai atvėrė duris demokratinei trečiai respublikai (1992–2009 m.). Pagal naująją konstituciją buvo išrinkti prezidentai Albert Zafy, Didier Ratsiraka ir Marc Ravalomanana. Šį 2009 m. kovą perversmo metu nuvertė Antananaryvo meras Andry Rajoelina. Po 2018 m. rinkimų Andry Rajoelina tapo prezidentu.

 

Radioaktyvios anglies datavimo metodu ištyrus neskraidančių paukščių epiornitų kaulus su dorojimo požymiais nustatyta, kad žymės, paliktos akmeniniais įrankiais dorojant paukščius, yra maždaug 10,5 tūkst. metų senumo. Pjūviai ant kaulų, rasti šiaurės vakarinėje salos dalyje, ir akmeniniai įrankiai, rasti šiaurės rytiniame Madagaskare, leistų teigti, kad saloje buvo žmonių 2000 m. pr. m. e.

Pagal malagasių mitologiją šioje Afrikos saloje iš pradžių gyveno šviesiaodžių "nykštukų tauta", vazimbai. Jie siejami su persikėlėliais iš Afrikos – pigmėjais. Kai kurie malagasiai tiki, kad šie pirmieji gyventojai (Vahoaka Ntaolo) iki šiol gyvena miškų gilumoje. Saloje, kurios gyventojai praktikuoja protėvių kultą, vazimbai garbinami kaip seniausi protėviai. Rafandrana, Merinos karališkosios dinastijos pradininkas, kildino save iš vazimbų kaip ir dvi pirmosios dinastijos įkūrėjos Rafohy ir Rangita. O pakrantėje likę žmonės pradėti vadinti vezo. Taip iki šiol vadinama gentis pietvakarinėje salos dalyje.

Pagal archeologinius duomenis Madagaskaro apgyvendinimas prasidėjo santykinai neseniai. Madagaskarą 200-500 m.e.m. apgyvendino austroneziečių kolonistai, atvykę čia kanojomis (vadinamomis waka). Seniausi žmonių buvimo Madagaskare Andavakoeroje įrodymai datuojami 490 m. pr. m. e. Rasta ir senesnių artefaktų, bet jie nėra gerai išstudijuoti ar visuotinai pripažinti. Šią teoriją patvirtina ir daugelis paralelių tarp austroneziečių ir Madagaskaro gyventojų kultūrų, specifinis kanojų tipas, ypatingas ryžių auginimo būdas, taip pat malagasių kalbos artimumas pietinės Kalimantano salos dalies gyventojų kalbai ir XXI a. pradžioje atlikti genetiniai tyrimai. Įrodymų, kad austroneziečiai kolonizavo ir kontinentinę Afriką, nėra. Pirmieji atvykėliai malagasių žodinėje tradicijoje vadinami Ntaolo (pirmieji žmonės). Gali būti, kad jie save vadino va-waka (kanojų žmonės). Dabar malagasių kalba vahoaka reiškia žmones.

Pirma didelė žmonių koncentracija atsirado pietrytiniame salos krante, nors žmonės išsilaipino šiauriniame krante. Atvykę pirmieji gyventojai praktikavo tavy (lydiminė žemdirbystė): jie nukirsdavo ir sudegindavo mišką, o atvirą plotą įdirbdavo. Jie medžiojo salos megafauną: gigantiškuosius lemūrus, epiornitus, Madagaskaro hipopotamus, kurie išnyko dėl medžioklės ir gyvenamų plotų sunaikinimo.

Panašiai tuo pačiu metu, o gal kiek vėliau per Mozambiko sąsiaurį į salą persikėlė bantų genčių kolonistai. Šie atvykėliai daugiausia užėmė pakrantės teritorijas, o austroneziečių palikuonys gyveno salos vidinėje dalyje. Kiti įrodymai teigia, kad bantų ir svahilių jūreiviai atvyko į Vakarų Madagaskarą VI–VII a.. Trečioji hipotezė teigia, kad pirmieji bantai buvo atgabenti kaip arabų, persų ar austroneziečių vergai dėl padidėjusios paklausos. Pagal genetinius tyrimus austroneziečių ir afrikiečių gyventojų maišymasis prasidėjo maždaug X a., iš jo atsirado malagasiai, kalbantys malagasių kalba, kuri yra austroneziečių kalba, patyrusi bantų kalbų įtaką. Senovės malagasių kalboje yra daug skolinių iš senovės svahilių kalbos. Dauguma skolinių susiję su namų ūkiu ir žemdirbyste.

Pagal genetinius tyrimus Madagaskaro populiacija nuo pietų Borneo populiacijos atsiskyrė prieš 3000–2000 metų, Madagaskaro populiacija nuo pietų bantų populiacijos atsiskyrė prieš maždaug 1500 metų. Iš Indonezijos kėlėsi tiek vyrai, tiek moterys, o iš Afrikos daugiausia vyrai.

 

 

Piemieji Madagaskaro istorijos šaltiniai yra iš VII a., kai Omano arabai šiaurės vakarinėje salos dalyje įkūrė prekybos postus. Jie skleidė islamą, arabų raštą (malagasių kalba užrašoma jo atmaina, vadinama Sorabės alfabetu), arabų astrologiją ir kitus kultūros elementus. Madagaskaras buvo svarbus tarpinis punktas kelyje į Rytų Afrikos pakrantę ir jungė ją su Šilko keliu.

Kai kurie musulmonų šaltiniai teigia, kad pirmieji bantai ir arabai Madagaskare pasirodė bėgdami nuo pilietinių karų, kuriuos sukėlė Mohamedo mirtis 632 m. X–XI a. arabų ir Zanzibaro vergų pirkliai vyko į pietus Svahilių pakrante savo burlaiviais ir įkūrė gyvenvietes Vakarų Madagaskare. Tarp jų buvo zafiraminiai, laikomi antemorų, antanosių ir kitų Rytų Madagaskaro genčių protėviais. Antalaotrai buvo paskutinė arabų imigrantų banga, jie atvyko iš Svahilių kranto. Jie apsigyveno Mahadzangos apylinkėse ir čia platino islamą.

Nepaisant didelės arabų įtakos islamas saloje neišplito.

Pagal žodinę tradiciją nauji austroneziečių klanai (malajai, javiečiai, bugiai ir orang-orang lautai), vadinami hovais (senovės bugių k. uwa reiškia „eilinis“, „prasčiokas“), išlipo salos šiaurės vakariniame ir rytiniame krante. Kalbininkai, tyrinėję senųjų javiečių, malajų ir kt. kalbų poveikį senovės borito kalboms, nusprendė, kad naujieji klanai atvyko ne anksčiau nei VIII a.

Hovai tikriausiai atsirado iš Indonezijos talasokratijų. Jų vadai buvo vadinami diana pietryčiuose, o andriana ar raondriana salos centre ir vakaruose (senovės javiečių k. (ra)-hadi-an reiškia „ponas“ arba „valdovas“). Labai dažnai jie sudarė sąjungas su vazimbų klanais.

Kartu su islamu persų ir arabų pirkliai išstūmė indoneziečius iš Afrikos pakrantės ir išplėtė įtaką į Komorų salas ir tam tikras Madagaskaro teritorijas. Dėl konkurencijos su Songų dinastija ir Čola imperija Indonezijos valstybės smarkiai smuko, bet XVI a. portugalai dar rado indoneziečius Madagaskare.

Pavadinimą salai davė garsus Venecijos keliautojas Markas Polas, kuris prabėgomis mini didžiulių turtų salą, vadinamą Madeigascar, kurios gyventojai yra musulmonai. Dauguma dabartinių tyrinėtojų sutaria, kad kalba greičiausiai ėjo ne apie salą, o dabartinę Somalio sostinę Mogadišą. Po to, kai sala buvo pažymėta italų žemėlapiuose kaip Madagaskaras, šis pavadinimas prigijo ir nebebuvo pakeistas.

Apie didelę salą prie pietrytinės Afrikos pakrantės pirmieji iš europiečių greičiausiai sužinojo portugalai, pagal Peru da Koviljano, keliautojo ir žvalgo, pranešimą. Jis apie salą, savo ruožtu, sužinojo iš arabų pirklių. Pirmasis europietis išvydęs Madagaskarą 1500 m. balandžio 10 d. buvo portugalų kapitonas Diogu Diašas, kurio laivas atsiskyrė nuo laivų, plaukusių į Indiją. Portugalai prekiavo su vietiniais ir salą pavadino São Lourenço (Šv. Laurynas).

Dėl svarbios Madagaskaro padėties prekybos prieskoniais kelyje, kuris ėjo aplink Afriką, saloje savo forpostus bandė įkurti Prancūzija ir Britanija.

1666 m. naujai sukurtos Prancūzų Rytų Indijos kompanijos direktorius François Caron išvyko į Madagaskarą. Kompanijai nepavyko įkurti kolonijų Madagaskare, bet ji įkūrė uostus Reunjone ir Mauricijuje. XVII a. viduryje pietinėje salos dalyje egzistavo prancūzų kolonija Fort-Dofinas. Nepalankus klimatas ir karingi vietiniai kaskart priversdavo kolonizatorius pasitraukti iš salos. Tapusi piratų priebėga, sala visą XVIII a. buvo retai lankoma kolonizatorių, prancūzai išlaikė tik kelis pakrantės įtvirtintus prekybos punktus, kur supirkinėjo galvijus, ryžius ir vergus.

XVII a. svarbi salos geografinė padėtis ir tai, kad čia nebuvo įsitvirtinusios kolonijinės imperijos, lėmė tai, kad sala pagarsėjo kaip piratų ir vergų prekeivių rojus. Daugybė garsių piratų, tarp jų Viljamas Kidas, Robertas Druris, Džonas Bouenas, Madagaskarą galėjo laikyti savo antrąja tėvyne. Piratai plėšė pirklius, plaukiančius į Indiją (auksas, sidabras, audiniai) ir grįžtančius atgal (prieskoniai, juvelyriniai dirbiniai, šilkas).

Teigiama, kad XVII a. pabaigoje Sent Meri saloje kapitonas Misson ir jo piratų įgula įkūrė piratų utopiją Libertaciją. Daug jūreivių atsidūrė saloje, sudužus jų laivams. Tarp jų buvo anglas Robert Drury, savo žurnaluose aprašęs gyvenimą pietiniame Madagaskare XVIII a. Jūreiviai kartais Madagaskarą vadindavo Mėnulio sala.

 

Pakrantėje rytų azijiečių, arabų, bantų ir portugalų integracija lėmė Antakaranos, Boinos, Menabės ir Vezo karalysčių atsiradimą vakarinėje pakrantėje. Pietų Madagaskare atsirado Mahafalio ir Antandrojaus karalystės, o rytiniame – Antesakos, Antambahoakos, Antemoro, Antanalos ir Betsimisarakos karalystės.

Madagaskaro centrinėje dalyje neo-vazimbos klanų kova dėl valdžios sukūrė Imerinos, Betsilėjo, Bezanozano, Sihanakos, Tsimihečio ir Baros karalystes.

XIX a. pradžioje Imerinos, kurioje dominavo merinų gentis, karalius Andrianampoinimerina suvienijo šalį po ilgo pilietinio karo pasinaudodamas diplomatija, strateginėmis santuokomis ir karais prieš kitus merinų princus. Nuo kitų Imerinos valdovų jis skyrėsi tuo, kad pertvarkė įstatymus ir liepė statyti pylimus, kad padaugėtų dirbamos žemės aplink jo sostinę Antananarivą, kad liautųsi dešimtmečiais trukęs badas. Karalius ambicingai buvo paskelbęs, kad „jūra yra mano ryžių laukų riba“. Iki savo mirties Andrianampoinimerina nukariavo barų ir batsilėjų gentis salos aukštumose.

Jo sūnus ir įpėdinis Radama I (valdė 1810–1828 m.) atvėrė šalį europiečiams, ypač britams, kurie pripažino jį viso Madagaskaro karaliumi 1817 m. Nuo 1817 m. Radamos I valdomos teritorijos vadinamos Madagaskaro karalyste. Taip britai norėjo pabrėžti salos nepriklausomybę ir sutrukdyti kitoms Europos šalims ją savintis. 1810 m. per karus su Napoleonu britai buvo užėmę Reunjoną ir Mauricijų, pastarojo prancūzams negrąžino ir stengėsi susilpninti prancūzų įtaka regione. Radama I sutartimi su britais panaikino vergiją ir įleido protestantų misionierius. Ši sutartis palanki britams, nes misionieriai stiprino jų įtaką, o vergovės panaikinimas turėjo nusilpninti prancūzų plantacijas Reunjone. Mainais už vergovės panaikinimą Radama I kas metus gaudavo po tūkstantį dolerių auksu ir sidabru, nustatytą kiekį parako, titnago, muškietų ir 400 britiškų uniformų. Mauricijaus gubernatorius siuntė karo patarėjus, kurie padėjo karuose su Sakalavos ir Betsimisarakos karalystėmis. Pastarąją nugalėjęs 1824 m. Radama I paskelbė, kad visa sala priklauso jam. Jis mirė 1828 m. baudžiamajame žygyje prieš Betsimisaraką.

Po Radamos I mirties 33 metus valdė jo našlė karalienė Ranavalona I. Jai valdant Imerinos karalystė užkariavo daugiau kaimyninių karalysčių, bet turėjo nuolat saugotis prancūzų ir britų kolonistų kėslų. Karalienė atmetė savo vyro pasirašytas sutartis ir 1835 m. uždraudė praktikuoti krikščionybę Madagaskare. Ranavalona I išvijo misionierius ir pradėjo persekioti atsivertusius į krikščionybę. Malagasių krikščionys vadina šį laikotarpį ny tany maizina („laikas, kai žemė buvo juoda“). Nuolatinis karas, ligos, sunkus priverstinis darbas ir žiaurios bausmės lėmė daug mirčių.

Nežinant karalienei, jos sūnus, būsimasis karalius Radama II, slapta lankė katalikų mišias. Jaunasis princas jautė didelę sotinėje gyvenančių prancūzų įtaką ir 1854 m. parašė laišką Napoleonui III, prašydamas įsiveržti į Madagaskarą. 1855 m. birželio 28 d. jis suteikė išskirtinę teisę, vadinamą Lamberto chartija, prieš tris savaites atvykusiam Joseph-François Lambert į visus karalystės mineralus, miškus, neužimtą žemę už 10 procentų mokestį monarchijai. Praėjus daugybei metų šiuo dokumentu ir laišku Napoleonui prancūzai teisins invaziją ir Madagaskaro kolonizaciją. 1857 m. Ranavalona I atskleidė sūnaus ir prancūzų sąmokslą ją nuversti. Ji išvijo visus užsieniečius iš salos, bet pagailėjo savo sūnaus.

 

1861 m. po motinos mirties tapęs karaliumi Radama II atnaujino prekybą su Mauricijumi ir Reunjonu, grąžino misionierius ir užsieniečius, toliau vykdė tėvo reformas. Jo liberali politika suerzino aristokratiją, ir premjeras Rainivoninahitrinionis 1863 m. nuvertė karalių ir liepė pasmaugti. Kitą dieną po Radamos II mirties jis kreipėsi į našlę siūlydamas sostą, jei bus atsisakyta ordalijos ir religijos laisvės. Našlė Rabodo sutiko ir 1863 m. gegužės 13 d. buvo karūnuota kaip karalienė Rasoherina. Ji valdė iki savo mirties 1868 m. balandžio 1 d.

Malagasiai atsimena karalienę Rasoherina, nes ji pasiuntė ambasadorius į Londoną ir Paryžių, uždraudė sekmadieninius turgus. 1865 m. birželio 30 d. ji suteikė teisę britams nuomotis žemę, turėti nuolatinį ambasadorių. Sutartis su JAV apribojo ginklų importą ir galvijų eksportą. Ji ištekėjo už premjero Rainivoninahitrinionio, bet tuo pasipiktino karalystės visuomenė. Premjeras buvo atstatydintas ir ištremtas į pietus, o karalienė ištekėjo už jo brolio Rainilajarivonio, kuris prieš tai vadovavo armijai ir, vedęs karalienę, tapo premjeru. Šis naujasis premjeras valdė karalystę likusius 32 jos gyvavimo metus, vesdamas kiekvieną iš trijų paskutinių Madagaskaro karalienių.

1869 m. karaliene tapo Ranavalona II. Ji gavo išsilavinimą iš britų ir tapo anglikone, anglikonų tikėjimas jai valdant tapo Madagaskaro valstybine religija. Karalienė liepė viešai sudeginti visus stabus. Į šalį atvyko daug misionierių ir statė bažnyčias ir mokyklas. Jos valdymo metu britų įtaka šalyje pasiekė epogėjų.

1883 m. lapkričio 22 d. buvo karūnuota nauja karalienė Ranavalona III. Ji patvirtino prieš tai buvusią vyriausybę ir pažadėjo susidoroti su prancūzų grėsme.

Supykusi dėl Lamberto chartijos atšaukimo ir prancūzų turto konfiskacijos Prancūzija įsiveržė 1883 m. pradėdama pirmą prancuzų-hovų karą (hovais buvo vadinama merinų aristokratija). Po karo Madagaskaras atidavė prancūzams Ancirananą ir turėjo sumokėti 560 tūkst. frankų Joseph-François Lambert palikuonims. Tuo metu Didžioji Britanija atsisakė bet kokių teisių į Madagaskarą mainais į Zanzibarą, ir tai leido prancūzams nebijoti britų kišimosi.

 

1884 m. Berlyno konferencijoje britai pripažino prancūzų valdžią Madagaskare, ir 1895 m. gruodžio 17 d. buvo pasirašyta sąjungos sutartis tarp Prancūzijos ir Madagaskaro karalienės Ranavalonos III. Nesutarimai dėl sutarties vykdymo buvo pretekstas prancūzams įsiveržti į Madagaskarą be didelio pasipriešinimo. Premjeras Rainilajarivonis, valdęs nuo 1864 m., tapo labai nepopuliarus Madagaskare.

Britai pripažino prancūzų protektoratą Madagaskare 1890 m. už britų valdžios pripažinimą Zanzibare ir bendrą įtakos zonų pasidalinimą regione. Iš pradžių Prancūzija tenkinosi Madagaskaro ekonomikos ir užsienio reikalų kontrole, bet po prancūzų įsiveržimo prasidėjo Menalambos sukilimas. 1896 m. atvykęs generolas Joseph Gallieni nuvertė monarchiją, ištrėmė karalienę į Alžyrą ir pradėjo kolonizaciją.

1904–1905 m. Madagaskare kilo kitas plataus masto sukilimas, kuriame svarbų vaidmenį atliko į sukilelių pusę perėjęs kapralas Kotavy.

1948 m. Prancūzijos vyriausybė, vadovaujama premjero Paul Ramadier numalšino sukilimą Madagaskare.

 

1960 m. kovo 26 d. Prancūzija sutiko su Madagaskaro nepriklausomybe, ir birželio 26 d. šalis tapo nepriklausoma. Pirmuoju prezidentu tapo Philibert Tsiranana, bet prancūzų kolonistai vis tiek užėmė aukštus postus. Priešingai nei kitos buvusios prancūzų kolonijos, malagasių respublika priešinosi komunizmui. 1972 m. kilo protestai prieš tokius vyriausybės veiksmus, ir Tsiranana atsistatydino, perdavęs valdžią generolui Gabriel Ramanantsoa ir jo laikinąjai vyriausybei. Madagaskaras pradėjo siekti artimesnių santykių su Tarybų Sąjunga.

1975 m. vasario 5 d. prezidentu tapo pulkininkas Richard Ratsimandrava, bet po šešių dienų jis buvo nužudytas. Jo įpėdiniu tapo Gilles Andriamahazo, bet birželio 15 d. jį nuvertė Didier Ratsiraka. Išrinktas prezidentu 7 metų laikotarpiui Didier Ratsiraka toliau vykdė socialistines reformas, nacionalizavo ekonomiką ir nutraukė santykius su Prancūzija. Šie veiksmai skatino Madagaskaro ekonomikos nuosmūkį, kuris prasidėjo, kai aukštos kvalifikacijos prancūzų emigrantai paliko šalį po nepriklausomybės paskelbimo. 1977 m. rinkimuose prezidento Didier Ratsiraka (pranc. AREMA) partija buvo vienintelė legali partija. XX a. devintame dešimtmetyje Madagaskaras grįžo link artimesnių santykių su Prancūzija ir rinkos ekonomikos, bet Ratsiraka išlaikė valdžią. Galiausiai po stipraus spaudimo prezidentas buvo priverstas priimti demokratinę konstituciją 1992 m.

Pirmuose demokratiniuose rinkimuose 1993 m. Albert Zafy nugalėjo Ratsiraką. Nepaisant to, kad Zafy buvo liberalas ir rinkos ekonomikos šalininkas, per rinkimus jis priešinosi TVF ir Pasaulio Bankui. Prezidentavimo metu jis dažnai nevykdė šių organizacijų nuorodų, nes jos trumpu laikotarpiu buvo politiškai savižudiškos.

Taip pat Zafy erzino naujos konstitucijos įvesti prezidento galių apribojimai. Jo pastangos sustiprinti valdžią lėmė konfliktą su parlamentu, kuriam vadovavo premjeras Francisque Ravony. Zafy laimėjo kovą, kai 1996 m. nepavyko prezidento apkalta.

Per kitus rinkimus dalyvavo mažiau nei 50% rinkėjų ir netikėtai buvo išrinktas Ratsiraka, kuris toliau vykdė ekonomines reformas ir privatizaciją. Tačiau opozicija prezidentui stiprėjo. Opzicijos partijos boikotavo provincijų rinkimus 2000 m., o 2001 m. prezidento rinkimai sukėlė skandalą. Kandidatas Marc Ravalomanana pasiskelbė nugalėtoju, bet Ratsiraka reikalavo antro turo. 2002 m. pradžioje abiejų pusių rėmėjai kovojo gatvėse. Ravalomanana tvirtino, kad buvo sukčiauta, ir po biuletenių perskaičiavimo jis buvo paskelbtas prezidentu. Ratsiraka to nepripažino, bet tarptautinė bendruomenė stojo į Ravalomananos pusę. Ratsiraka pabėgo į Prancūziją, bet jo rėmėjai tęsė veiklą.

Ravalomananos partija laimėjo parlamento rinkimus 2001 m. gruodį, ir jis nugalėjo perversmą 2003 m. sausį. Ratsiraka buvo teisiamas (in absentia) už tai, kad bėgdamas iš iždo paėmė 8 mln. dolerių, ir nuteistas 10 metų sunkių darbų. Ravalomanana pagerino kelius ir švietimą, bet buvo kritikuojamas dėl nemažėjančio skurdo. Jam einant pareigas perkamoji galia šalyje krito. 2006 m. lapkričio 18 d. nepavyko tariamas perversmas. Ravalomanana buvo perrinktas 2006 m. gruodžio 3 d. pirmame ture.

2007 m. prezidentas paleido Nacionalinį susirinkimą po referendumo. Jo teigimu reikėjo naujų rinkimų. Prasidėjo politinis konfliktas tarp prezidento ir Antananaryvo mero Andry Rajoelina, kurio televizija buvo uždaryta. 2009 m. sausį meras sukurstė protestus, kurie baigėsi smurtu. 2009 m. kovo 10 d. armija po civilių žudynių atsisakė vykdyti prezidento įsakymus ir pareiškė ultimatumą abiem besipykstančiom pusėm, grasindama įsikišimu.

Kovo 16 d. armija įsiveržė į prezidento rūmus, bet Ravalomananos ten nebuvo. Šis atsistatydino ir armija perdavė jo postą merui Andry Rajoelina. Nors Madagaskaro konstitucinis teismas pripažino šį galios perdavimą, tarptautinė bendruomenė jį pasmerkė. Rajoelina paleido parlamentą ir vis atidėliojo prezidento rinkimus iki 2013 m., kuriuos laimėjo Hery Rajaonarimampianina, Rajoelinos sąjungininkas. 2015 m. nepavyko parlamento apkalta prezidentui. Laikinuoju prezidentu tapo Rivo Rakotovao, nes Hery Rajaonarimampianina atsistatydino, kad dalyvautų 2018 m. rinkimuose, bet juose pralaimėjo Andry Rajoelinai, kuris davė priesaiką 2019 m. sausio 19 d.