Žydai

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Žydai
Gyventojų skaičius	13 155 000
Kalba (-os)	Hebrajų kalba, Jidiš kalba.
Religijos	Judaizmas
Giminingos etninės grupės	kiti semitai

‏ יְהוּדִים ‏‎, tar. jehudím) – semitų tauta. Žydais taip pat vadinami ir judaizmo išpažinėjai. „Žydų tauta“ pačių žydų būna suprantama šiek tiek skirtingai, nei kitos tautos, nes yra susijusi ir su tikinčiųjų bendruomenės idėja ir „tauta“ labiau reiškia tai, kad žydai esą vieno protėvio palikuonys.

Atsižvelgiant į skirtingą sąvokos „žydas“ interpretavimą įvairiais vertinimais žydai sudaro apie 0,2 proc. pasaulio gyventojų arba 13 mln. Daugiausia žydų gyvena JAV – apie 5 671 000 ir Izraelyje – 5,3 mln. Pagrindinės žydų etninės grupės: aškenaziai (apie 70% visų žydų) ir sefardai.

XX a. pradžioje reikšminga žydų dalis gyveno Rusijos imperijoje, daugiausia Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje (daugiau kaip 4 mln.). Žydai buvo susibūrę į įvairias sionistines organizacijas, nes sau kėlė uždavinį – atkurti savo valstybę Izraelį – ir yra patyrę II pasauliniame kare totalų genocidą – holokaustą, kurio metu prarado milijonus tautiečių.

Kas yra žydas? (hebr. ‏מיהו יהודי‏‎ Mihu Jehudi ?) – tai religinis, socialinis ir politinis debatas nustatant žydo tapatybę. Šis posakis tapo labai populiarus po Izraelio įkūrimo 1948 metais. Pagal judaizmo religinius įstatymus (Halakha), žydas yra tas, kuris gimė žydų šeimoje arba kuriam motina yra žydė. Yra kitų save vadinančių žydais:

• gimusieji mišriose šeimose, kur tik tėvas žydas;
• turėję žydų senelių;
• priėmę judaizmo religiją.

Genetiniai Y chromosomos tyrimai rodo žydų tautą kilus iš labai mažos pradinės žmonių grupės, greičiausiai gyvenusios Viduriniuosiuose Rytuose.

Žydų protėviai siejami su Egipte minimomis semitų gentimis šasu ir habiru, kurios Nilo slėnyje gyveno II tūkst. pr. m. e. Su jais susijęs ir seniausias žydų savivardis hebrajai. Save jie dar vadino izraelitais. Anot legendinės istorijos, apie XII a. pr. m. e. vedami Mozės, jie pabėgo iš Egipto nelaisvės ir užkariavo Pažadėtąją žemę - Palestiną. Čia žydai sukūrė galingiausią savo istorijoje valstybę - Izraelį. Vėliau nuo jo atskilo Judėja. VII a. pr. m. e.-VI a. pr. m. e. šias karalystes nusiaubė Asirija, vėliau Babilonija, dar vėliau valdė Achemenidų imperija, Seleukidų imperija, o galiausiai Romos imperija. Po to, kai žydų gyvenama teritorija buvo užkariauta kaimyninių valstybių bei su tuo susijusių trėmimų nuo VIII a. pr. m. e. atsirado žydų diaspora.

Pralaimėjimai žydų–romėnų karuose I a. svariai prisidėjo prie žydų diasporos dydžio ir geografijos išsiplėtimo, nes didelė dalis Izraelio žydų buvo ištremti ir parduoti į vergiją po visą imperiją. Nuo tada žydai gyveno įvairiose pasaulio šalyse, daugiausia Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur kai kuriais laikotarpiais buvo diskriminuojami, patyrė priespaudą, skurdą ar net genocidą, tačiau kitais laikotarpiais įvairiose šalyse žydų kultūrinis ir ekonominis gyvenimas klestėjo (pvz., Ispanijoje, Portugalijoje, Lenkijoje ir JAV).

Žydų kultūra sudėtinga, bet ir labai vientisa. Svarbiausia vieta tenka religijai, tautiškumui ir istoriškumui.

Vilniuje gyveno vienas iš žymiausių žydų religinių veikėjų Gaonas, taip pat pasaulinio garso smuikininkas Jaša Cheifecas. Literatūrinio herojaus daktaro Aiskaudos prototipui – žinomam ir populiariam Vilniaus gydytojui Šabadui – Vilniaus senamiestyje pastatytas paminklas.

 

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos žydai.

Žydų atvykimas į Lietuvą susijęs su tragiškais įvykiais Vakarų ir Centrinėje Europoje XI-XII amžiuje. Kryžiaus karai vijo žydus iš Palestinos į Centrinę ir Rytų Europą. Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno XII amžiuje. Gedimino valdymo metais jų atvyko kartu su kitais amatininkais ir pirkliais. Gyveno atskiromis bendruomenėmis (kahalais).

Pirmieji įstatymai, kurie mini žydus, buvo Vytauto privilegijos Trakų žydams 1388 m. birželio 24 d., Bresto (Brastos) – 1388 m. liepos 21 d. Vėliau (1388–1389) privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams. Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva. Žudiko turtą pasiimdavo didysis kunigaikštis. Už žydo turto vagystes buvo kariama. Iš privilegijų matyti žydų verslai – palūkininkavimas, prekyba (privilegijoje nėra duomenų apie žydus amatininkus arba žemdirbius). Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius.

XVI a. pradžioje LDK buvo 6000 žydų, XVI a. viduryje – apie 10 000. Didieji kunigaikščiai ir didikai visokeriopai rėmė turtingus žydus, nes šie už nuošimčius skolino jiems pinigų, krašte plėtojo piniginę prekinę apyvartą.

Lietuvoje 1861 m. panaikinus baudžiavą žydų ir kitų Lietuvos tautybių gyventojų teisės tapo vienodos. Lietuviai galėjo laisvai keltis gyventi į miestus. Taip pat panaikinus cechų sistemą ir lietuviai laisvai galėjo užsiimti amatais. XIX a. I pusėje Lietuvoje sparčiai vyko pramoninė revoliucija, tai yra vis didesnė bendrojo vidaus produkto dalis buvo pagaminama mieste. Lietuvos žydai sudarydami apie 10 % Lietuvos gyventojų valdė apie 80 % pramoninės gamybos ir prekybos. Vilniuje žydų 1897 m. surašymo duomenimis buvo 63 841, – 40 proc. visų gyventojų. Žydai Lietuvoje 1897 m. įkūrė pirmą Rusijoje socialistinės pakraipos partiją Bundas, kuri netrukus inicijavo ir Rusijos socialdemokratų partijos įkūrimą Minske. Tai sąlygojo ir apie ketvirtadalio žydų sunki ekonominė padėtis – skurdas ir nedarbas bei caro Nikolajaus I pradėta vykdyti žydų vaikų rekrūtavimo 25 metams, juos perkrikštijant, politika. Druskininkuose 1898 m. įvyko reikšmingas antrasis sionistų judėjimo Hovevei Zion, kvietusio žydus grįžti į Palestiną ir atkurti savo valstybę, kongresas. Po jo buvo įkurta pasaulinė sionistų organizacija.

Tarpukario Lietuvos valdžia įvertinus, kad vis didesnė šalies kapitalo dalis koncentruojama miestuose ėmėsi veiksmų sumažinti žydų įtaką valstybės ūkyje. Agronomams, kurie buvo išlaikomi valstybės ir į jų pareigas įeidavo važinėti po kaimus ir konsultuoti ūkininkus žemės ūkio klausimais, buvo nurodyta valstiečius agituoti kurti kooperatyvus. Tautininkų partijos atstovai atvirai agitavo pirkti prekes tik iš kooperatyvų. Kooperatyvai buvo kuriami dabartinių akcinių bendrovių principu. Žmonės įnešdavo savo indėlį ir tikėdavosi gauti dalį nuo pelno. Kooperatinės parduotuvės dirbo dabartinių parduotuvių principu, jose nebuvo galima derėtis, visoms prekėms buvo uždedamas vienodas ar diferencijuotas mokestis. Žydai savo turimose parduotuvėse dažniausiai dirbo patys ir dėl kiekvienos prekės su jais buvo galima derėtis. Kooperatinių parduotuvių kūrimasis buvo priešiškai sutiktas žydų, joms didmenine prekyba užsiimantys žydai nenorėdavo visiškai parduoti prekių, siūlydavo pirkti brangiau negu, kad būtų pardavę žydams. Žydai, turintys nuosavas parduotuves, pradėdavo jose pardavinėti tokias pačias prekes kaip ir kooperatyvuose, tokiomis pačiomis kainomis, o dažnai net ir už savikainą. Nepaisant žydų pasipriešinimo kitų tautybių žmonių kooperatyvų daugėjo.

Antrojo pasaulinio karo metu dalis lietuvių talkino sulaikant žydus, o hitleriniai nacistai, vadovaujami SS karininko Jegerio masiškai naikino žydų tautybės asmenis, pirmiausiai suvarę juos į getus didesniuose miestuose, o po to šaudydami Paneriuose prie Vilniaus, Kauno IX forte ir kitur.

• Litvakai
• Judaizmas
• Aškenaziai
• Sefardai

• Žydai Lietuvoje Archyvuota kopija 2012-11-04 iš Wayback Machine projekto.
• Žydai Lietuvoje – interneto projektas
• Vilniaus žydai Archyvuota kopija 2009-01-02 iš Wayback Machine projekto.
• Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras
• Kas yra žydas?
• Kas padaro žydą „žydišku“
• Žydų dialektai