Sanskrėts

Bova ė tonkē tebie nauduonama kāp lėtorgėnė indoėzma, bodėzma ė džainėzma kalba.

Tradėcėškā ėšskėramo do sanskrįta kalbas vīstėmasė gadīnė: Vėdu sanskrėts ė klasėkėnis sanskrits. Nuors vīkst dėskosėjės, a klasikinis sanskrįts tėkrā gėmė Vėdu kalbas pagrėndo.

Sanskrėta reikšme Indėjės koltūruo galam palīgėntė so luotīnu kalba krėkštiuonėškuo Euruopuo. Nuors abėdvė kalbė laikuomė mėrosiuom, bet vierėnēs, muokslėnēs tekstās ė gruožėnė literatūra ėšsėlaikė lėgė pat šiū dėinū.

Sanskrėta kalba prėklausa indėeuropėitiu kalbū šeimas indėarėju šakā. Mėslėjama, ka indėeuruopėitē i Indėjė atsėkraustė 1500-500 m. pr. Kr. gadīnie, sīkiom atsėnešdamė ė besėskvarmoujontė žuodėnė Vėdu tradėcėje. Anuos ožrašītas Vėdu kalbuo tėktās II o. pr. Kr.

Klasėkėnė sanskrėta kalba gėmė maždaug V o. pr. Kr. Tou čieso gīvenė̄s kalbėnins Panėnis sukūrė ėr aprašė sanskrėta kalbas gramatėka sopaprastindams ė išvalīdams nu kāp katrū senuobėniū skvarmu. Dėl anuo rēkšmės klasėkėnė sanskrėta kalba sīkēs da vadėnama Panėnė sanskrėto.

Nemažā sanskrėta kalbas žuodiū bova perjėmtė kāp katrū Euruopas kalbū da ė palėka terptautėnēs: avatars, arėjės, ašrams, bagavans, čakra, guru, mantra, svastėka, juoga.

Kadongė ė sanskrita, ė žemaitiu ė lietoviu kalbas īr baisē senuobėnės, anūs īr daug panašiū ė gėmėningu žuodiu, katrėi tor vėinuoda aba panašė rēkšmė:

• lietovėškā: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos.
• žemaitėškā: Dievs davė dontis, Dievs dous dounas.
• sanskritėškā: Devas adāt datas, Devas dasyati dhanās.