Vienuolikos Miestų Turas

Trasa užšalusiais vandens keliais driekiasi apie 200 km per visus vienuolika istorinių provincijos miestų. Varžybos vyksta ne daugiau kaip kartą per metus, tik tada, kai natūralus ledas visoje trasoje siekia ne mažiau kaip 15 cm storį, todėl kartais iš eilės kasmet, o kartais varžybos gali nevykti ir 20 metų. Kai ledas tinka, paskelbiama apie renginį ir jis prasideda per 48 valandas.

Trasos ilgis yra beveik 200 km, ją uždaru maršrutu dalyviai įveikia užšalusių kanalų ir upių vagomis, per ežerus, aplankydami vienuolika istorinių fryzų miestų: Leuvardeną, Sneką, Eilstą, Sloteną, Stavoreną, Hindelopeną, Vorkiumą, Bolsvardą, Harlingeną, Franekerį, Dokiumą. Trasos maršrutas gali šiek tiek skirtis konkrečiose lenktynėse priklausomai nuo ledo kokybės. Čiuožimo turas prasideda ir baigiasi Leuvardene. Jis vyksta tik tada, kai ledas yra ir išlieka mažiausiai 15 cm storio visoje trasoje, nes saugumas turi būti užtikrinamas apie 15 000 dalyvių, keliančių aukštus ledo kokybės reikalavimus. Paskutinės varžybos vyko 1985, 1986 ir 1997 m. Visi čiuožėjai turi būti Vienuolikos fryzų miestų asociacijos nariais. Reikalinga sumokėti starto mokestį ir turėti užkandį (2017 m. tai sudarė apie 100 eurų). Čiuožėjai privalo surinkti atspaudus kiekviename trasos mieste bei trijuose slaptuose taškuose ir baigti čiuožti iki vidurnakčio.

 

Kadangi Elfstedentochtas yra palyginti retas įvykis, jo paskelbimas sukuria pakylėtą nuotaiką visoje šalyje - prieš galimas čiuožėjų lenktynes 2012 m. Nyderlandų ministras pirmininkas Mark Rutte pažymėjo, kad „kartą per penkiolika metų mūsų šalis nėra valdoma iš Hagos, bet dvidešimt dviejų savivaldybių vadovų Fryzijoje, ir mūsų šalis yra gerose rankose.“. Kai nusistovi kelioms dienoms žemesnė nei nulinė temperatūra, žiniasklaida pradeda spėlioti apie Elfstedentochto galimybes. Kuo ilgiau laikosi užšalimo temperatūra, tuo intensyviau „karščiuoja“ vienuolika miestų. Skelbimas apie įvyksiančias lenktynes priveda prie nacionalinio olandų siautulio. Dieną prieš varžybas daugelis olandų traukia į Leuvardeną, norėdami mėgautis vakarėlio atmosfera, supančia renginį. Tą vakarą, vadinamą „Nacht van Leeuwarden“ (Leuvardeno naktis), miestas tampa milžinišku gatvės vakarėliu (fryzai, turintys paniurusių žmonių reputaciją, sakoma, atšyla, kai šąla).

Varžybų dieną daugelis olandų arba lieka namuose, kad stebėtų renginį per televiziją (vienu vertinimu, 9,2 mln. žiūrovų ), arba ieškosi vietos maršrute, kad galėtų palaikyti čiuožėjus. Tam jie pasiima laisvą dieną arba paskambina į darbovietę apie savo ligą. 2012 m. vasario mėn. Fryzijos viešbučiai buvo pilnai rezervuoti ir laukė 1,5–2 mln. lankytojų, tikėdamiesi, kad bus paskelbtos lenktynės, nes oras atrodė tinkamas.

Dažnai maršrute būna tokių vietų, kuriose ledas yra per plonas, kad būtų galima juo leisti masinį čiuožimą; jos vadinamos „kluningo taškais“ (iš vakarų fryzų kalbos klúnje, reiškiančiu bėgti su pačiūžomis per kilimą ), o čiuožėjai prabėga krantu su pačiūžomis į kitą gero ledo ruožą. 1997 m. vėl buvo atliekamas ledo storinimas, siekiant sustiprinti silpnąsias ledo vietas, pavyzdžiui, po tiltais.

 

 

1760 m. buvo paminėti čiuožėjai, per vieną dieną apsilankę vienuolikoje Fryzijos miestų. Elfstedentochto renginys jau buvo tapęs fryzų tradicijų dalimi, kai 1890 m. Pim Mulier suprato organizuotų varžybų idėją, kurią pirmą kartą įgyvendino 1909 m. su 22 sportininkais. Po šio lenktynių turams organizuoti buvo įkurta „Vereniging De Friesche Elf Steden“ (Vienuolikos fryzų miestų asociacija).

1939-1942 m. žiemos buvo ypač atšiaurios, o lenktynės vyko kiekvienoje iš jų. 1940 m. maratone, vykusiame prieš tris mėnesius iki Vokietijos invazijos į Nyderlandus, sausio 30 d. 05:00 val. startavo daugiau kaip 3 000 sportininkų, o pirmieji penki finišavo 16:34 val. Renginys buvo nušviečiamas olandų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.

1963 m. Elfstedentochtas pagarsėjo kaip „63-iųjų pragaras“, kuomet tik 69 iš 10 000 dalyvių sugebėjo užbaigti lenktynes dėl itin žemos -18°C temperatūros, smarkaus snygio ir pašėlusio rytų vėjo. Sąlygos buvo tokios baisios, kad 1963 m. nugalėtojas Reinier Paping tapo nacionaliniu didvyriu, o pats 11 miestų turas buvo legendinis. R. Paping negalėjo matyti kertamos finišo linijos, nes lenktynių pabaigoje jo akys buvo apledėjusios, o daugelis varžybų dalyvių patyrė nušalimo, sulaužytų galūnių ar pažeistų akių traumas.

Kitas Elfstedentochto turas po 1963 m. buvo surengtas 1985 m. Per šį laikotarpį daug kas pasikeitė. Anksčiau vienas iš geriausių būdų nesušalti lenktynėse buvo dėvėti laikraščius po drabužiais. Per 20 metų nuo 1963 iki 1985 m. lenktynininkų sportinė apranga, treniravimosi metodai ir pačiūžos tapo daug labiau pažengę, pakeitę čiuožimo pobūdį.

1985 m. maratonas buvo atšauktas dėl per ankstyvo atšilimo; jau 22:00 val. vakare čiuožėjai buvo priversti palikti ledą. 1986 m. dabartinis olandų karalius (tuo metu dar karūnos princas) Viljemas Aleksandras įveikė Elfstedentochtą, pavadintą W. A. van Buren vardu, kur Van Buren yra tradicinis karališkųjų rūmų slapyvardis. 1997 m. Piet Kleine, kuris anksčiau buvo laimėjęs aukso medalį greitojo čiuožimo rungtyje olimpinėse žaidynėse, buvo diskvalifikuotas, nes jis neužsidėjo atspaudo Hindelopene, nepaisant to, kad vaizdo peržiūros pagalba buvo įrodyta, jog jis ten buvo.

2000 m. Elfstedentochto lenktynes Nyderlandų vyriausybė priskyrė prie šalies svarbiausių kultūrinio gyvenimo įvykių. Nyderlandai ratifikuodami UNESCO nematerialaus paveldo objektų konvenciją pasiūlė įtraukti šį renginį į pasaulio nematerialaus paveldo objektų sąrašą.

 

2012 m. sausio pabaigoje - vasario pradžioje vyko dešimties dienų atšalimas, 33-iąjį kartą nuo 1901 m., kai Lelistade buvo užregistruotas šaltis iki -22,9°C, padidinęs 2012 m. įvyksiančių varžybų tikimybę vasario 11 d., šeštadienį. Vasario 2 d. buvo pranešta, kad 95% įvairių šliuzų, reguliuojančių vandens srautą kanaluose, darbas buvo pakoreguotas, kad būtų maksimaliai padidintas ledo storis. Tą pačią dieną Olandijos meteorologijos institutas prognozavo, kad temperatūra nepakils aukščiau nulio iki anksčiausiai vasario 8 d., trečiadienio, ir kad ledo storis bus 15 cm nuo antradienio vasario 7 d. iki šeštadienio vasario 11 d. Vasario 3 d. Olandijos meteorologijos institutas pateikė prognozę apie galimą 20 cm ledo storį šeštadieniui vasario 11 d., o vasario 5 d. paskelbė, kad ledo storis artėja prie 25 cm.

Vasario 6 d. buvo paskelbta, kad išvakarėse susirinko organizacinis varžybų komitetas, pirmą kartą per praėjusius penkiolika metų. Nors buvo vietovių, kuriose ledas nebuvo pakankamai storas, kad būtų galima surengti lenktynes, prognozė dėl nuolatinio šalčio reiškė, kad organizatoriai buvo nusiteikę optimistiškai, kad lenktynės įvyktų. Spaudos konferencija buvo surengta 09.30 val., o komitetas turėjo vėl susitikti vasario 8 d. Spaudos konferencijoje buvo pažymėta, kad šiaurės Fryzijoje ledo sąlygos buvo tinkamos varžyboms surengti. Pietvakarių Fryzijoje sąlygos nebuvo tokios geros, ypač Stavorene, kur ledas vietomis tesiekė 2 cm storį.

Vasario 6 d. buvo pratęstas laivybos draudimas daugelyje Fryzijos kanalų, siekiant palengvinti ledo storėjimą. Kitą dieną Olandijos meteorologijos institutas pateikė prognozę, kad šaltis ims mažėti sekmadienį vasario 12 d. arba pirmadienį vasario 13 d., kai oro temperatūra taps aukštesnė už užšalimo temperatūrą.

Vasario 8 d. popiet organizacinio komiteto pirmininkė Wiebe Wieling pranešė apie atšaukiamas lenktynes – komitetas realiai įvertino saugumo klausimus, kurie tapo neįmanomi. Dešimties dienų šalčio laikotarpis buvo nepakankamas renginiui įvykti; 1997 m. lenktynės vyko 12 dienų šalčio periodo pabaigoje.

Laikas, per kurį nugalėtojas baigė lenktynes, pateikiamas valandomis ir minutėmis. Nors varžybų dieną temperatūra buvo kartais aukštesnė už užšalimą, prieš visus turus būdavo daug dienų su šalčio temperatūromis.

 

 

Moterims čiuožimo maratone leista dalyvauti nuo 1985 m.; anksčiau jos galėdavo čiuožti tik su mėgėjais ir negalėjo gauti apdovanojimų. Pirmosios moterys, kirtusios trasos finišo liniją, buvo:

• 1985 – Lenie van der Hoorn
• 1986 – Tineke Dijkshoorn
• 1997 – Klasina Seinstra

Nuo 1989 m. sausio mėn. ant Weissensee ežero ledo Karintijoje, Austrijoje, kasmet vyksta „alternatyvus Elfstedentochtas“. Ežeras yra 12 km ilgio ir apie 3000 greičio čiuožėjų įveikia 50, 100 arba 200 km trasą; tai vienas didžiausių pasaulio ledo sporto renginių.

Olandijos greitojo čiuožimo čempionatas yra šio renginio dalis, o greičiausi lenktynininkai 200 kilometrų įveikia vos per 5 valandas.

 

Lenktynės dviračiais trasoje per 11 miestų pirmą kartą vyko 1912 m. jos buvo vystomos lygiagrečiai su čiuožimo maratonu, tačiau, priešingai nei čiuožimo lenktynėse, vyko beveik kiekvienais metais, išskyrus 2001 m. renginį, kuris buvo atšauktas dėl snukio ir nagų ligos. Lenktynės buvo organizuojamos pirmadieniais po sekminių kasmet nuo 1947 m. Renginys tapo nepaprastai populiarus ir dėl saugumo priemonių nustojo būti lenktynėmis, bet tapo dviračių kelionėmis, kuriose didžiausias vidutinis greitis tarp kontrolinių punktų leidžiams 25 km/h.

Dviračių turo, kuris prasideda ir baigiasi Bolsvarde, o ne Leuvardene, dalyvių skaičius šiuo metu ribojamas iki 15 000. Nuo 05:00 iki 08:00 val. dviratininkai startuoja iš Bolsvardo kas aštuonias minutes grupėmis maždaug po 600 žmonių, o tie, kurie užbaigia 240 km trasą iki vidurnakčio, gauna medalius.

2013 m. organizatoriai uždraudė lenktynėse dalyvauti velomobiliams, renginį apribodami tik dviratėmis transporto priemonėmis, varomomis žmogaus jėga.

Vikiteka: Vienuolikos miestų turas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė
• Vienuolikos miestų turas (Google Maps) Archyvuota kopija 2019-02-07 iš Wayback Machine projekto.
• Vienuolikos miestų turas Fryzijoje

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.