Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas (angl.
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimas International Red Cross and Red Crescent Movement | |
Raudonasis Kryžius Raudonasis Pusmėnulis Raudonoji Dovydo žvaigždė | |
Įkurta | 1863 m. vasario 9 d. 1919 m. gegužės 5 d. (IFRC) | (ICRC)
---|---|
Įkūrėjas | Žr. sąrašą
|
Tipas | NVO, NPO |
Tikslas | Humanitarizmas |
Būstinė | Ženeva, Šveicarija |
Narystė | Jungtinės Tautos (JTGA) |
ICRC pirmininkas | Mirjana Spoljaric Egger |
Darbuotojų | ~180 000 |
Savanorių | 16,4 mln. |
Tinklalapis | www.icrc.org |
International Red Cross and Red Crescent Movement, IRCRCM), dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi (angl. Red Cross) – visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Taip pat rengia medicinos seseris, organizuoja donorus, karuose padeda sergantiems ir sužeistiems kariams.
Judėjimą sudaro kelios atskiros organizacijos, besilaikančios tų pačių tikslų, principų, simbolių, vyriausybinių organizacijų veikimo. Pagrindinės organizacijos yra šios:
Organizacija įkurta 1863 metais Ženevoje, Anri Diunano iniciatyva. 1859 m. birželio mėnesį, Henry Dunant, keliaudamas susitikti su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III, netoli Italijos miesto Solferino atsitiktinai tapo Solferino mūšio tarp jungtinių Pjemonto-Sardinijos bei Prancūzijos pajėgų prieš Austriją liudininku. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu.
Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Prisiminimus Diunanas įamžino knygoje „Prisiminimai apie Solferiną“, kuriuos jis 1862 m. išleido savo lėšomis ir išplatino visoje Europoje, taip pat išsiuntinėjo ją to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Ši knyga tarp europiečių greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir jos aprašymas stačiai pribloškė. Po metų įsteigė Tarptautinį pagalbos komitetą sužeistiesiems gelbėti, kuris nuo 1876 m. vadinasi Raudonasis kryžius.
Nuo to laiko organizacijos savanoriai dirbo įvairiose pasaulio vietose, siekiant suteikti žmonėms maisto, medicinos ir kitų būtinų priemonių.
1965 m. tarptautinės konferencijos Vienoje metu buvo priimti 7 principai, kurių turi laikytis visos organizacijos narės.
2009 m. organizacijos biudžetą sudarė apie 1 milijardas Šveicarijos frankų.
2012 m. Malyje Raudonojo Kryžiaus savanoriai išdalino maisto ir kitų būtinų daiktų 700 000 gyventojų. 2013 m. organizacijos duomenimis pasaulyje yra apie 1 milijardas žmonių, neturinčių prieigos prie medicinos priežiūros reikmenų.
Lietuvos Raudonasis Kryžius įkurtas 1919 m. sausio 12 d. daktaro Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jo veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų, nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo. Sovietmečiu visas RK draugijos turtas buvo nacionalizuotas ir iki šios dienos dar nėra grąžintas.
Aukščiausias Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovavimo organas yra suvažiavimas. Tarp suvažiavimų draugijai vadovauja Vyriausioji valdyba. Jai šiuo metu[kada?] vadovauja Gediminas Almantas. Visi valdybos nariai, įskaitant pirmininką yra savanoriai ir dirba neatlygintinai. Kasdieninę veiklą vykdo sekretoriatas. Jo darbui vadovauja generalinis sekretorius. Šiuo metu[kada?] šias pareigas eina Gintarė Guzevičiūtė.
Lietuvos Raudonasis Kryžius moko pirmosios pagalbos, rūpinasi vienišais seneliais, padeda Lietuvoje esantiems nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Kaune ir Klaipėdoje veikia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių ir migrantų integracijos centrai.
Naudojamos trys emblemos: Raudonojo Kryžiaus (labiau krikščioniško stiliaus), Raudonojo Pusmėnulio (labiau musulmoniško) ir Raudonojo Kristalo (neutrali). Egzistuoja taip pat pasenusi bet vis dar pripažįstama Raudonojo Liūto ir tik Izraelyje pripažįstama Raudonosios Dovydo Žvaigždės emblemos.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Raudonojo Kristalo emblemas ir pavadinimą taikos metu emblemą leidžiama naudoti tik su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus leidimu, nes neatsakingas naudojimas silpnina šios simbolius. Jei emblema naudojama bet kur, prasidėjus kariniam konfliktui jos sukuriama apsauga yra silpnesnė. Kariaujančios šalys yra mažiau tikros, ar tikrai šiuo ženklu pažymėtų objektų negalima atakuoti. Neteisėto naudojimo atvejų pasitaiko įvairiose su organizacija nesusijusiose renginiuose, neretai tiesiog iliustruojant medikų darbą ar su tuo susijusias socialines akcijas, neleidžiama taip pat registruoti panašių prekinių ženklų, už draugijos ribų galima naudoti nebent kelio ženkluose. Šie apribojimai iš pradžių galiojo tik kryžiui bei pusmėnuliui, bet šiuo metu galioja ir Raudonąjam Kristalui.
Karinių pajėgų maskavimas šiuo ženklu yra karo nusikaltimas.
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.