Skaitmuo

Skaitmenys – natūraliojo skaičiaus rašmenys (sutartiniai ženklai).

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas skaitmuo

Labiausiai paplitę skaitmenys, kuriais užrašomi natūralieji skaičiai, yra arabiškieji skaitmenys: 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 ir 9, kurių rinkinys sudaro dešimtainę abėcėlę.

Skaitmenų kiekis rinkinyje (abėcėlėje) apsprendžia pozicinės skaičiavimo sistemos pagrindą. Arabiški skaitmenys irgi panaudojami, jeigu naudojamų skaitmenų kiekis yra mažesnis už 10, kaip dvejetainėje skaičiavimo sistemoje su dviem skaitmenimis 0 ir 1 arba aštuntainėje skaičiavimo sistemoje su skaitmenimis 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, tačiau jeigu naudojamų skaitmenų kiekis yra didesnis už 10, kaip šešioliktainėje skaičiavimo sistemoje su šešiolika skaitmenų, tai skaitmenų rinkinys išplečiamas papildomai panaudojant angliškosios abėcėlės raides A, B, C, D, E ir F.

Praktikoje taip pat vartojami romėniški skaičiai sudaromi iš skaitmenų: I, V, X, L, C, D ir M.

 

Prieš išrandant skaitmenis, kuriais būtų užrašomi skaičiai, žmonės akmens amžiuje dažnai skaičius vaizduodavo linijomis, kuriomis skaičiaus dydis buvo apibūdinamas eilučių skaičiumi, tačiau tokiu būdu buvo neįmanoma užrašyti labai didelių skaičių.

Atradus pozicinę skaičiavimo sistemą, dideliems skaičiams rašyti nebereikėjo išrasti naujų ženklų. Pozicinė skaičiavimo sistema buvo nepriklausomai išrasta Babilonijoje, Kinijoje ir Mezoamerikoje. VII a. buvo išrasta dešimtainė indų ir arabų skaičiavimo sistema, kuri dar nebuvo panaši į moderniąją, kadangi nenaudojo nulio. Vietoje nulio skaitmenys buvo pažymimi taškais, kurie nurodė skaitmens svarbą, arba tarpais. Pirmasis plačiai pripažintas nulio panaudojimas buvo 876 m. Originalūs skaitmenys buvo labai panašūs į šiuolaikinius.

Vakarų arabų skaitmenis Europoje kai kurie matematikai pradėjo XIII a., o XV a. juos naudojo plačiau visoje Europoje.