Najadės

gr. Ναϊάδες) – šaltinių ir upelių nimfos sen. graikų mitologijoje.

Laikomos Okeano ir Tetijos dukterimis, kurių iš viso yra apie 3 tūkstančius (kartu su okeanidėmis) arba Dzeuso dukterys. Najadės – gėlo vandens, tuo tarpu okeanidės – sūraus vandens nimfos. Šaltinių najadės buvo susietos su savo šaltiniu, jei jų kūno vanduo išdžiūdavo jos mirdavo. Jos yra senos dievybės, stovinčios ant vienos pakopos su kitomis menkesnėmis chtoniškomis dievybėmis, dažniausiai minimos šalia satyrų, kuretų, koribantų, telchinų ir kt. Najadės buvo vandenų saugotojos, atliko teigiamas funkcijas. Žmogus išsimaudęs najadės šaltinio vandenyje galėjo išsigydyti ligas. Jų gyvenamų šaltinių vandenys taip pat galėjo apvalyti, suteikti pranašavimo galių ar net nemirtingumą.

 

1. Minto (Minta, Menta)
2. Aiglė
3. Aretusa
4. Kastalija
5. Lilaja
6. Melitė
7. Nomija
8. Periboėja
9. Lara
10. Salmakidė (Salmacija)

• Encyclopaedia Britannica