Meilė: Prisirišimo, atsidavimo kam nors jausmas, stipraus traukimo prie kito asmens jausmas.
Meilė – psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis.
Kitos reikšmės – Meilė (reikšmės).
Viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.
Vienos psichologijos kryptys nepagrįstai pabrėžia biologinį, romantinį meilės pradą, kurį kursto geismas, lytinis potraukis, instinktyvus poreikis sukurti savo šeimą ir pratęsti savo giminę. Kitos kryptys nepakankamai įvertina šį pradą, traktavo meilę kaip taurų, dvasinį jausmą, išreiškiamą platoniškąja meile.
Pagal R. Sternberg trikampę meilės teoriją romantinė meilė turi tris dedamąsias: artimumą (atsivėrimas, dalinimasis mintimis ir emocijomis su kitu asmeniu); atsidavimą (sprendimas būti su vieninteliu žmogumi ir nekreipti dėmesio į kitus potencialius partnerius) bei aistrą (erotinis susidomėjimas ir artimi santykiai).
Neuromokslai atskleidė, kad susižavėjusio ir palaikančio ilgalaikius poros santykius žmogaus smegenyse randama daugiau testosterono, estrogeno, dopamino, adrenalino, kortizolio, serotonino, oksitocino, vazopresino. Iš pradžių organizmas į įsimylėjimą reaguoja kaip į stresą. Tada išsiskiria adrenalinas ir kortizolis. Testerono ir estrogeno taip pat padaugėja įsimylėjus, serotonino ir vazopresino – esant tvirtiems ir ilgalaikiams santykiams.
Prieraišumo teorijos tyrimai rodo, kad suaugusiųjų romantinė meilė yra besitęsiantis prieraišumo procesas, kurio kokybė priklauso nuo asmens prieraišumo istorijos vaikystėje tarp jo ir jo globėjų. Motinos ir palikuonio santykis yra kertinis žinduolių gyvenime. Manoma, kad kai kurie biocheminiai mechanizmai atsakingi už pastarąjį ryšį evoliucijos eigoje buvo pasirinkti reguliuoti saitus ir tarp romantinių partnerių, globėjų bei šeimos narių, kitų socialinių tinklų.
Antikos filosofai skyrė aistringą (gr. eros), draugišką, (gr. philia) šeimyninę, (gr. storge) ir dvasinę (gr. agape) meilę. Pastaroji paveikė krikščioniškąją meilės sampratą, kurioje išaukštinama meilė Dievui, pasireiškianti meile žmonijai bei Jo kūrinijai. Supriešinama su geismą keliančia, kančias nešančia meile.
Daugelyje religijų meilės sąvoka išreiškia tikinčiojo ryšį su dievybe ar religiniu mokytoju. Abraominių religijų (krikščionybės, judaizmo, islamo) pasaulėžiūroje meilė yra asmeninis santykis su Dievu. Hinduizme meilė pasireiškia kaip santykis su konkrečia dievybe, advaita vedantos tradicijoje – atmano susiliejimas su brahmanu. Budizme, džainizme, neigiančiuose konkretaus Dievo egzistavimą, meilė – žmogaus santykis su Visata. Bet kurios religinės tradicijos misticizmas meilę laiko vienio su dievybe ir visa kūrinija išgyvenimu.
Išnašos
Vikicitatos
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Meilė, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.