Martin Luther

Martynas Liuteris vok. Martin Luther
Gimė	1483 m. lapkričio 10 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija
Mirė	1546 m. vasario 18 d. (62 metai) Eislėbenas, Šventoji Romos imperija
Tautybė	vokietis
Tėvas	Hansas Luderis (Hans Luder; 1459–1530)
Motina	Margareta (m. p. Lindemann; 1459–1531)
Sutuoktinis (-ė)	Katerina fon Bora (1499-1552)
Vaikai	Hans (Johannes), Elisabeth, Magdalena, Martin, Paul, Margarethe
Veikla	protestantiškosios reformacijos pradininkas.
Vikiteka	Martin Luther
Parašas

lapkričio 10 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija – 1546 m. vasario 18 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija) – protestantiškosios reformacijos pradininkas, vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo. Jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos vertimų. Liuterio mokymas tapo protestantizmo judėjimu – liuteronizmu.

Kilmė

 

Liuterio tėvai buvo Hansas Luderis (Hans Luder; 1459–1530) ir Margareta (m. p. Lindemann; 1459–1531). Liuteris buvo aštuntas devynių vaikų šeimoje, gyvenusioje Eislėbene (Eisleben; dabartinės Saksonijos – Anhalto pietuose), Vokietijoje. Išaugo kaimyniniame Mansfelde (Mansfeld), kur jo tėvas turėjo vario kasyklą. Liuterio tėvai buvo religingi, nuo pat vaikystės vaikus auklėjo gana griežtai. Iškilęs iš valstiečių jo tėvas siekė, kad jo sūnus taptų valstybės tarnautoju. Dėl to Liuteris nuo 1488 iki 1497 m. lankė Mansfeldo miestelio mokyklą, o vėliau buvo išsiųstas metus mokytis Magdeburgo katedros mokykloje.

Studijos

Nuo 1501 iki 1505 Liuteris mokėsi Erfurto universitete Tiuringijoje ir gavo menų magistro („Magister Artium“) laipsnį filosofijos fakultete. Universitete mokėsi lotynų kalbos gramatikos, retorikos, logikos, etikos ir muzikos. Čia Liuteris susipažino su Aristotelio darbais, kurie nuo Tomo Akviniečio laikų vyravo viduramžių scholastikoje, tačiau Erfurte jau buvo kritikuojami nominalizmo šalininkų.

Pagal tėvo valią Liuteris tęsė mokslus teisės srityje. Tačiau 1505 m. liepos 2 d. grįždamas namo prie Štoternhaimo (Stotternheim) buvo užkluptas audros, beveik nutrenktas žaibo jis buvo mirtinai išgąsdintas ir prisiekė kalnakasių globėjai šventajai Onai, kad jei išgyvens taps vienuoliu. Dėl šios priesaikos, nepaisant tėvo valios, jis įstojo į augustinų eremitų vienuolyną Erfurte. Čia jis pavyzdingai laikėsi ordino regulos ir jau 1507 m. vasario 27 d. buvo įšventintas į kunigus.

Protestantizmas

 

1508 m. jis buvo pakviestas į naujai įsteigtą Vitenbergo universitetą. 1512 m. tapo Vitenbergo universiteto teologijos daktaru ir pamokslininku. Vitenberge Liuteris susipažino su P. Melanchtonu, kuris vėliau tapo ištikimu jo bendražygiu. Įsikūręs augustinų vienuolyne, skaitė paskaitas ir kartu pamokslavo savo būsimo globėjo Saksonijos kurfiursto Frydricho pilies bažnyčioje. Po ketverių metų tapo teologijos daktaru.

Dirbdamas sielovadinį darbą, Liuteris klausykloje girdėdavo apie pragaištingas Tecelio (Tetzel) nemokšiško atlaidų skelbimo pasekmes ir pasipiktinęs tuo metu paplitusiu indulgencijų pardavinėjimu, jis paskelbė apie atlaidų esmę bei jų praktiką 95-iose diskusinėse tezėse ir 1517 m. spalio 31 d. jas išsiuntė kompetetingiems vyskupams: Magdeburgo-Mainco arkivyskupui Albrechtui Brandenburgiečiui ir Brandenburgo vyskupui Jeronimui Šulcui. Jis buvo įsitikinęs, kad kelia neišspręstą ir aktualią problemą. Savo asmeniniame prie tezių pridėtame rašte jis prašė paaiškinimo ir drauge reikalavo sudrausminti atlaidų skelbėjus. Tezes jis pasiuntė tik minėtiems vyskupams ir mokytiems draugams: Johanui Langui Erfurte ir Kristofui Šeurliui Niurnberge. Pastarasis be Liuterio žinios, leido jas išspausdinti, ir jos, apėjusios visą Vokietiją, sulaukė netikėto atgarsio, kad net pats Liuteris buvo išsigandęs. Daugelis matė tezėse tik atvirą protestą, o ne gilesnę teologinę potekstę. Romoje sudaryta komisija reikalavo atskirti M. Liuterį nuo bažnyčios, tačiau tuometinis popiežius, mokslininkų ir menininkų globėjas Leonas X atmetė šį reikalavimą. Siekiant nuraminti maištingą tezių autorių, jam buvo pasiūlytas kardinolo titulas. Tik po disputo su katalikų teologais Leipcige, kuriame jis atvirai parėmė inkvizicijos sudegintą J. Husą, M. Liuteris 1520 m. buvo atskirtas nuo bažnyčios.

Protestuodamas jis viešai sudegino atskyrimo nuo bažnyčios bulę. Iškviestas į Vormse sušauktą reichstagą, M. Liuteris drąsiai ir atvirai gynė savo įsitikinimus ir už tai imperatoriaus ediktu buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Persekiojamą M. Liuterį priglaudė Saksonijos kurfiurstas Frydrichas savo pilyje Vartburge. Čia jis pradėjo versti į vokiečių kalbą Bibliją. Netrukus M. Liuteris vėl buvo pakviestas sugrįžti į Vitenbergą.

1530 m. Liuteris pritarė Pilypo Melanchtono sukurtam „Augsburgo išpažinimui“. Dėl to kilo nesutarimų su imperatoriumi, tačiau Liuteris buvo įsitikinęs, kad Evangeliją reikia ginti, kai tik ji yra puolama. 1537 m. Liuteris parašė „Šmalkaldeno straipsnius“, išdėstydamas savo doktriną; šį dokumentą pasirašė didžioji liuteronų teologų dalis.

Buvo tardomas, tačiau ankstesnis M. Liuterio reformacijos radikalizmas buvo jau išblėsęs. Martynas palaikė kunigaikščių ir biurgerių interesus, o valstiečių karo (1524–1526 m.) atžvilgiu užėmė reakcingą poziciją, reikalavo kruvino susidorojimo su sukilusiais valstiečiais. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Vitenberge. Sulaukęs 42 metų, Liuteris atmetė celibatą ir vedė, susilaukė šešių vaikų. Mirė staiga nuo širdies smūgio kelionės į Eislėbeną metu.

 

M. Liuterio literatūrinis palikimas gausus ir įvairus žanriniu požiūriu. Jaunystėje jis mėgo eiliuoti lotynų kalba, rašė pamfletus, religines giesmes, politinius ir religinius atsišaukimus, pedagoginius, teologinius ir filosofinius traktatus.

Be minėtų 95 tezių, svarbią reikšmę reformaciniam sąjūdžiui turėjo tokie M. Liuterio raštai: atsišaukimas „Į krikščioniškąją vokiečių tautos bajoriją dėl krikščioniškojo luomo reformos“ („An den christlichen Adel deutscher Nation von des christlichen Standes Besserung“, 1520 m.), teologiniai traktatai lotynų kalba „Apie babiloniškąją bažnyčios nelaisvę“ („De captivitate Babylonica ecclesiae praeludium“, 1520 m.) ir „Traktatas apie krikščionio laisvę“ (1520 m. pirmiausia pasirodė glaustas jo variantas vokiečių kalba – „Von der Freiheit eines Christenmenschen“, o paskui tais pačiais metais platesnis variantas lotynų kalba – „Tractatus de libertate christiana“), politinis traktatas „Apie pasaulinę valdžią…“ („Von welticher Obrigkeit …“, 1523 m.), poleminis veikalas „Apie vergiškąjį apsisprendimą“ („De servo arbitrio“, 1525 m.), nukreiptas prieš Erazmo Roterdamiečio traktatą „Apie laisvą apsisprendimą“.

Liturgikai taip pat svarbus 45-os psalmės motyvais sukurtas choralas „Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė“ („Ein feste Burg ist unser Gott“), tapusio Reformacijos himnu, jos „Marseliete“, kaip jį pavadino F. Engelsas ir H. Heinė.

Vienas svarbiausių M. Liuterio nuopelnų – Biblijos vertimas į vokiečių kalbą. Taip buvo padėti pamatai ir bendrinės vokiečių kalbos normoms. Be to, M. Liuteris parengė garsiuosius protestantiškuosius Didįjį ir Mažąjį katekizmus, paliko nemažą pluoštą įvairaus turinio pamfletų, publicistinių darbų, Biblijos komentarų.

• Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas (1984)
• Richard Friedenthal: Luther. Sein Leben und seine Zeit. 1. Auflage 1967. 8. Auflage: Piper Verlag, München/Zürich 1996, ISBN 3-492-20259-4
• Friedrich Wilhelm Kantzenbach: Martin Luther. Der bürgerliche Reformator. Musterschmidt, Göttingen u. a. 1972, ISBN 3-7881-0068-0. (auch: Braunschweig, Wien, Solothurn: Archiv-Verlag, 1999)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vikicitatos

Wiki Lietuvių 

Puslapis Vikicitatose –

Martin Luther