Lietuvos saugomos teritorijos – vietovės, kurioms suteikta apsauga dėl jų gamtinės, ekologinės ar kultūrinės reikšmės.
Saugomomis teritorijomis siekiama išsaugoti kultūros paveldo kompleksus, ekologinę pusiausvyrą, biologinę įvairovę, atkurti gamtos išteklius, sudaryti sąlygas pažintiniam poilsiui, moksliniams tyrimams, gamtosauginiam ir etnokultūriniam švietimui.
2023 m. duomenimis, saugomos teritorijos užima 1 201 387,39 ha plotą (18,4 % visos šalies teritorijos):
Viduramžiais kunigaikščių ir žemvaldžių medžioklės plotuose, kuriuos galima prilyginti medžioklės draustiniams, buvo draudžiama be reikalo lankytis, baidyti žvėris, trukdyti jiems maitintis. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ir vėliau, baigiantis XX a. 4-ajam dešimtmečiui, pradėta steigti gamtinius rezervatus. Iškart po Antrojo pasaulinio karo imta steigti medžioklės draustinius, rezervatus, ūkius, kurių tikslas buvo išsaugoti gamtos turtus, o ypač – medžiojamuosius žvėris ir paukščius. Daugelis šių teritorijų tapo būsimų draustinių, valstybinių parkų ir rezervatų užuomazga.
1960–1975 m. įsteigta beveik 100 draustinių. Tuo metu saugomos teritorijos užėmė 2 % Lietuvos teritorijos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. įsteigti 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų. Šiuo metu saugomos teritorijos užima 11,5 proc. Lietuvos teritorijos.
Saugomų teritorijų tinklo kūrimas:
Nacionaliniai ir regioniniai parkai bei valstybiniai rezervatai pavaldūs Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, išskyrus Trakų istorinį nacionalinį parką (pavaldus Kultūros ministerija) ir Pavilnių bei Verkių regioninius parkus, priklausančius Vilniaus miesto savivaldybei.
Valstybiniai rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, steigiamos moksliniu požiūriu vertingam gamtiniam arba kultūriniam Lietuvos kraštovaizdžiui saugoti ir tirti. Ūkinė veikla juose draudžiama. Lietuvoje yra šie rezervatai:
Šie rezervatai užima mažiau nei 0,5 proc. Lietuvos teritorijos.
Nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos nacionalinės svarbos gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti. Lietuvos nacionaliniams parkams tenka ne tik gamtos ir kultūros nacionalinių vertybių išsaugojimo, bet ir pažintinio poilsio organizavimo darbai. Žodžiui „nacionalinis“ Lietuvoje teikiama ne tik valstybinės svarbos, bet ir etninio savitumo prasmė – kiekvienoje etnografinėje srityje (išskyrus Suvalkiją) yra nacionalinis parkas: Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Trakų istorinis ir Žemaitijos. Visi nacionaliniai parkai turi direkcijas, informacijos centrus, kai kurie – gamtos mokyklas ir lankytojų aptarnavimo padalinius.
Šie nacionaliniai parkai užima 2,3 proc. Lietuvos teritorijos.
Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam ir ūkiniam naudojimui reguliuoti. Regioniniai parkai užima daugiau nei pusę visų saugomų teritorijų ploto, visi jie turi direkcijas, kai kurie – informacijos centrus, gamtos mokyklas.
Kiekvieno parko teritorija suskirstyta į funkcines zonas – išsaugančiąją (rezervatai ir draustiniai), apsauginę, rekreacinę, ūkinę. Parkų rezervatams ir draustiniams taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams rezervatams ir draustiniams. Parkų lankytojai turi laikytis jų nuostatų, taip pat ūkinės veiklos ir kitų apribojimų, kuriuos nurodo informaciniai ženklai. Papildomos informacijos apie leidimus ir apribojimus galima gauti parkų direkcijose ar informacijos centruose.
Lietuvos regioniniai parkai pagal kraštovaizdžio pobūdį grupuojami į šias grupes:
Saugomi kraštovaizdžio objektai – atskiri arba sudarantys grupes gamtos objektai ir nekilnojamosios kultūros vertybės, saugomi dėl jų mokslinės, kultūrinės, pažintinės ir kitokios vertės. Šalyje yra 358 saugomi gamtos objektai (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) bei 3719 saugomų kultūros objektų (dvarai, bažnyčios, pilkapiai ir kt.).
Gamtos ir kultūros paminklai – vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai, Vyriausybės nutarimu skelbiami paminklais. 2012 metais šalyje buvo 157 gamtos ir 965 kultūros paminklai.
Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar pavienius jų elementus, augalijos ir gyvūnijos rūšis. Ūkinė veikla, galinti turėti neigiamos įtakos saugomiems objektams, yra ribojama ar draudžiama. Lietuvoje įsteigta apie 300 valstybinių ir savivaldybių draustinių.
Draustiniuose saugomi įvairiausi objektai (priklausomai nuo draustinio):
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje medžioklę reglamentavo Lietuvos statutai (1529, 1566 ir 1588 m.), taip pat Valakų įstatymas (1557 m.) ir Karališkųjų girių tvarkymo taisyklės (1559 m. ir 1641 m.). 1959 m. priimtas pirmasis Lietuvoje Gamtos apsaugos įstatymas, kurio nuostatomis remiantis buvo steigiami draustiniai. 1986 m. patvirtinta Lietuvos kompleksinė gamtos apsaugos schema, kurioje buvo numatyta įsteigti Lietuvoje 5 nacionalinius parkus, taip pat regioninius parkus. 1993 m. priimtas Saugomų teritorijų įstatymas reguliuoja saugomų teritorijų apsaugą ir naudojimą.
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Lietuvos saugomos teritorijos, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.