Lietuvos Nepriklausomybės Kovos

Lietuvos nepriklausomybės kovos
Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkas mūšyje prie Vievio 1920 m.
Data 1918 m. gruodis - 1920 m. lapkričio 21 d. Vieta Lietuva Rezultatas Įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė
Konflikto šalys
Lietuva	Bolševikai Bermontininkai Antroji Lenkijos Respublika
Vadovai ir kariniai vadai
Antanas Smetona Silvestras Žukauskas Kazys Ladiga Maksimas Katchė Stasys Nastopka Jonas Variakojis	Michailas Tuchačevskis Vincas Kapsukas Pavelas Bermontas Józef Piłsudski Liucijus Želigovskis
Pajėgos
3,000 lietuvių (1918) 10,000 lietuvių (1919) 10,000 Saksonijos savanorių (1919)	20,000 bolševikų (1918) 20,000-30,000 lenkų (1919) 52,000 bermontininkų (1919)

Lietuvos nepriklausomybės kovos – karai su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, kuriuose Lietuva dalyvavo 1918–1920 m.

 

 

1918 m. gruodį į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos Vakarų armija (1919 m. vasarą pavadinimas pakeistas į 16-tąją armiją). 1919 m. sausio pradžioje ji be kovos pasiekė liniją Ryga-Bauskė-Panevėžys-Ukmergė-Trakai-Lyda. Sausio 5 d. buvo užimtas Vilnius, sausio pabaigoje – Šiauliai, vasario pradžioje – Telšiai. Tačiau vasario 10 d. vokiečiai sumušė bolševikus prie Sedos ir Mažeikių. Vasario 7 d. prie Kėdainių pirmą kartą į mūšį stojo ir Lietuvos kariuomenė.

Vasario viduryje frontas ėjo linija Kuršėnai-Šiauliai-Baisogala-Krekenava-Pagirys-Vepriai-Žasliai-Jieznas-Varėna-Stakliškės. Gegužės 3 d. Lietuvos kariuomenė užėmė Ukmergę, gegužės 24 d. – Panevėžį, rugpjūčio 25 d. – Zarasus. Kovos veiksmai baigėsi spalio 2 d. užėmus Daugpilio priemiestį Gryvą. Toliau Lietuvos kariuomenė saugojo frontą prie Dauguvos iki 1920 m. sausio 5 d., kai Latvijos ir Lenkijos kariuomenės bolševikus nustūmė dar toliau į rytus. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis.

Lietuvos kariuomenę šiame fronte sudarė 1-oji brigada („Vilkmergės grupė“) ir 2-oji brigada („Panevėžio grupė“). Vyriausiasis kariuomenės vadas buvo karininkas Silvestras Žukauskas. 1-oji brigada, vadovaujama pulkininko Kazio Ladigos susidėjo iš :

• 1-ojo pėstininkų pulko,
• Vilkmergės ir Vilniaus batalionų,
• 1-ojo husarų eskadrono,
• 3-iosios ir 4-osios artilerijos baterijų,
• bei gudų kuopos.

2-oji brigada, lydima papulkininkio Stasio Nastopkos susidėjo iš:

• 2-ojo pėstininkų pulko,
• Marijampolės, Panevėžio ir Joniškėlio batalionų
• ir dviejų baterijų.

Bolševikų kariuomenę, veikusią prieš Lietuvą, sudarė 9 pėstininkų pulkai, 1 batalionas, kelios artilerijos baterijos, kavalerijos eskadronai, aviacijos eskadrilė, du šarvuoti traukiniai.

Iš pradžių bermontininkai veikė tik Latvijos teritorijoje, bet 1919 m. liepą jie pradėjo puolimą Lietuvos kryptimi. Liepos 26 d. jie užėmė Kuršėnus, spalio 5 d. – Šiaulius. Spalio pabaigoje Antantė įpareigojo bermontininkus išsikraustyti, bet iki lapkričio 20 d. jie jau buvo pasiekę liniją Suostai-Kriukai-Pašvitinys-Lygumai-Radviliškis-Šiauliai-Šiluva-Viduklė-Jurbarkas.

Lapkričio 21 d. prasidėjo Radviliškio kautynės. Lapkričio 22 d. Antantės komisijos nutrauktą mūšį bermontininkai pralaimėjo ir iki gruodžio 15 d. visiškai paliko Lietuvos teritoriją.

Prieš bermontininkus veikė 1-asis, 2-asis, 3-asis, 4-asis, 5-asis pėstininkų pulkai, du komendatūrų būriai, 3-ioji ir 4-oji baterijos, 1-asis ir 2-asis eskadronai. Prie Radviliškio sutelktai kariuomenei vadovavo pulkininkas K. Ladiga, kariuomenės vadas buvo generolas leitenantas P. Liatukas.

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos–Lietuvos karas.

 

Į Vilnių ir aplinkines teritorijas pretendavo tiek Lietuva, tiek ir Lenkija. 1919 m. balandžio 19 d. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė. Atsakydama į tai Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje pateikė protestą. Pastaroji gegužės 2 d. paragino kariaujančias puses stabdyti kraujo praliejimą, bet be rezultatų. 1919 m. birželio 18 d. Antantė Lietuvos prašymu nustatė pirmąją Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją. Tačiau konfliktų tai nesustabdė. Liepos 27 d. buvo nustatyta antroji demarkacijos linija.

Prasidėjus Raudonosios armijos puolimui prieš Lenkiją, pastarosios kariuomenė atsitraukė. 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė pasiekė Vilnių, kurį jau buvo užėmusi Raudonoji armija. Po Varšuvos mūšio Lenkijos kariuomenė pradėjo puolimą Augustavo srityje. Antantei tarpininkaujant rugpjūčio 25 – rugpjūčio 30 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko derybos. Rugpjūčio 28 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Augustavą, rugpjūčio 31 d. – Suvalkus ir Seinus. Po to prasidėjo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas. Rugsėjo 15 – rugsėjo 19 d. Kalvarijoje vėl vyko derybos, po kurių Lenkijos kariuomenė vėl pradėjo puolimą.

Rugsėjo 29 d. prasidėjo derybos, kurios spalio 7 d. pasibaigė Suvalkų sutarties pasirašymu. Tačiau spalio 8 d. Lenkijos generolas Liucjanas Želigovskis Juzefo Pilsudskio nurodymu inscenizavo maištą ir spalio 9 d. užėmė Vilnių. Ten buvo paskelbta apie naujos valstybės – Vidurinės Lietuvos įkūrimą. Želigovskio pajėgos toliau tęsė puolimą ir pasiekė Ukmergę. Bet tada prasidėjo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas ir lapkričio 19 d. prie Širvintų bei lapkričio 21 d. prie Giedraičių Želigovskio pajėgos patyrė pralaimėjimus. Tolesnis Lietuvos kariuomenės puolimas buvo nutrauktas Tautų Sąjungos komisijos.

• „Pirmasis Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis 1918–1928“, Kaunas, „Šviesa“, 1990, ISBN 5-430-00866-4
• A. Šapoka „Lietuvos istorija“ – fotografuotinis leidimas, Vilnius, „Mokslas“, 1989, ISBN 5-420-00631-6

• Vytautas Lesčius „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920“, Vilnius, 2004, ISBN 9955-423-23-4 [1]

Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.