Lietuvos Krikštas

Oficialiai Lietuva pakrikštyta 1387 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo iniciatyva.

 

 

Kadangi baltų gyvenamieji plotai driekėsi tarp miškų ir pelkių, atokiau nuo ankstyvųjų Europos krikščionybės centrų, bandymai pakrikštyti baltus prasidėjo palyginti vėlai. Patys pirmieji istoriniuose šaltinuose minimi bandymai – nesėkmingos X a. pab. – XI a. pr. vykusios Adalberto ir Brunono misijos prūsų ir jotvingių žemėse. XII a. pab. prasidėjus krikščioniškoms misijoms Latvijoje ir XIII a. Prūsijoje Lietuva išliko vienintelė baltų teritorija, kuri nebuvo paliesta krikščionybės. Tačiau plečiantis Lietuvos valstybei į rytus ir susidūrus su jau pakrikštyta Kijevo Rusia, dalis rytų Lietuvos didikų jau tada perėmė stačiatikybę. 1251 m. Lietuvos valdovas Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, o 1253 m. liepos 17 d. bule popiežius Inocentas IV Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžia Romos vyskupui. Tačiau po sėkmingo 1260 m. Durbės mūšio Mindaugas grįžo prie senovės lietuvių religijos ir krikščionybės plitimas Lietuvoje nutrūko. Vėliau iki pat Vytauto ir Jogailos dauguma valdovų vedė derybas dėl krikšto su įvairiomis šalimis (išskyrus Vaišelgą, kuris buvo stačiatikis). LDK teritorijoje veikė visiška tikėjimo laisvė.^{[reikalingas šaltinis]}

Lietuvos krikštas datuojamas 1251 m., kai krikštijosi jos valdovas Mindaugas. Bet plačiau katalikiškasis krikštas nepaplito, todėl jis buvo pakartotas XIV a. pab., kai kontroversiškai vertinamoje Krėvos sutartyje (1385 m.) tuometis Lietuvos valdovas Jogaila įsipareigojo įvykdyti Lietuvos krikštą. 1386 m. vasario 15 d. Vavelio katedroje pakrikštytas pats Jogaila, taip pat karališkosios šeimos nariai (tarp jų Vytautas Didysis ir Švitrigaila), Lietuvos didikai, į Vilnių paskirtas vyskupas Andriejus.

1387 m. Jogaila grįžo į Lietuvą ir pradėjo jos gyventojų krikštą. Pirmiausia pakrikštyti Vilniaus ir jo apylinkių didikai, valstiečiai. 1387 m. vasario 17 d. patvirtino bajorams katalikams jų valdomą žemę tėvonijų teisėmis, 1387 m. vasario 22 d. privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę. Vilniuje sunaikinta romovė, pasak Jano Dlugošo, Jogailos įsakymu buvo užgesinta šventoji ugnis, išverstas aukuras, vietoje jo pastatyta Vilniaus katedra. Pavasarį pradėta Aukštaitijos kristianizacija, imtos steigti parapijos. Bažnyčios įkurtos Vilkmergėje, Lydoje, Maišiagaloje, Krėvoje, Nemenčinėje, Obolcuose ir Gainoje. Krikštytojai pradėjo masinį šventųjų giraičių kirtimą, žalčių užmušinėjimą. Jogaila žmonėms dalino iš Lenkijos atvežtus drabužius, mokė krikščioniškųjų tikėjimo tiesų, vykdė masinį krikštą, suvarydamas žmones į būrius ir kiekvieno būrio žmonėms parinkdamas po tokį patį vardą. Karius ir kilminguosius krikštijo atskirai. 1389 m. balandžio 19 d. popiežius Urbonas VI pripažino LDK kaip krikščionišką valstybę.

Po sėkmingo lietuviams Žalgirio mūšio 1411 m. pasirašyta Torūnės taika, kuria Teutonų ordinas grąžino Žemaitiją LDK. Ji buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystės žemė. 1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Vytautas su Jogaila Dubysos upe pasiekė Betygalą, kur pradėjo pirmąjį žemaičių krikštą. Jogailos nurodymu sunaikintas prie Nevėžio buvęs bokštas, kuriame degusi šventoji ugnis. Pradėti kirsti šventieji miškai, naikinti aukurai. Jogaila Žemaitijos seniūnu paskyrė uolų kataliką Kęsgailą, kuris turėjo rūpintis regiono krikštijimu. 1416 m. pradėta parapinių bažnyčių statyba, o 1417 m. spalio 23 d. įkurta žemaičių vyskupija, kurios vyskupu tapo Motiejus Trakiškis. 1464 m. Medininkuose (Varniuose) pastatyta katedra. XV a. pr. Lietuvoje aktyviai veikė misionierius Jeronimas Prahiškis, jam pradėjus kirsti šventąsias giraites Vytautas jį išsiuntė iš šalies.

Krikštijant Žemaitiją, nė vienas dvasininkas, atvykęs į Žemaitiją kartu su karaliumi Jogaila, negalėjo susikalbėti su žemaičiais, todėl pats karalius Jogaila mokė žemaičius apie katalikybę, taigi jis gebėjo bendrauti žemaičių tarme.

Nepaisant krikštijimo vajaus, tiek žyniai, tiek paprasti valstiečiai, tęsę baltiškąsias tradicijas, nebuvo persekiojami ar žudomi. Kilmingieji, didikai politiniais sumetimais tapo uolūs katalikai, tačiau provincijos gyventojai, ypač gyvenę atokiau nuo bažnyčių, iki pat XV a. vidurio tebepraktikavo lietuvių religiją. Išmirus paskutinei kartai, gyvavusiai iki krikščionybės įvedimo, prasidėjo lietuvių religijos nykimas. Kadangi nebeliko žynių, tikėjimo tradiciją tęsė patys gyventojai, tačiau jų apeigos iš masinių pradėjo siaurėti iki giminės ar šeimos, pakito dievų hierarchija, dievų specializacija beveik išimtinai rėmėsi žemdirbyste, namų ūkiu. Religija susimaišė su pasakomis, sakmėmis, išliko tik dalis ritualų, švenčių.

Galutinai senasis lietuvių tikėjimas (tiksliau, jo reliktai) išnyko XVI a., kuomet į LDK atsiųstas jėzuitų ordinas. Vienuoliai ėmėsi naikinti bet kokias senojo tikėjimo liekanas, netgi papročius, tradicijas. Jėzuitai savo tarpusavio laiškuose reiškė didelį pasipiktinimą naminių gyvulių aukojimais, ąžuolų garbinimu, maldomis Saulei ir Mėnuliui, burtais, žolininkyste, amuletais. XVIII a. jau buvo išnykę senieji dievų vardai, kaip rašo jėzuitai, buvo garbinamos tokios abstrakcijos kaip saulė, žaibas, ugnis, mėnulis, duona.

• Historia Polonica, Jan Długosz, XV a.