Barbora Radvilaitė

Šis straipsnis apie istorinę asmenybę. Apie filmą skaitykite straipsnyje Barbora Radvilaitė (telefilmas).

Barbora Radvilaitė
Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė
Luko Kranacho Jaunesniojo portretas, apie 1553 m.
Radvilos
Herbas „Trimitai“
Gimė	1520 m. gruodžio 6 d. Vilnius arba Dubingiai
Mirė	1551 m. gegužės 8 d. (30 metų) Krokuva
Palaidotas (-a)	Vilniaus katedroje
Tėvas	Jurgis Radvila I
Motina	Barbora Kola
Sutuoktinis (-ė)	Stanislovas Goštautas Žygimantas Augustas
Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė
Valdė	1548 m. – 1551 m. gegužės 8 d.
Vikiteka	Barbora Radvilaitė

Barbara Radziwiłłówna; 1520/1523 m. gruodžio 6 d. – 1551 m. gegužės 8 d.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikė, Goštautų valdų paveldėtoja, antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė konsortė (nuo 1550 m.).

Pasak amžininkų, Barbora buvusi labai graži moteris – tiems laikams aukšta (apie 162 cm), liekna, šviesiaplaukė ir baltų dantų. Tėvai jai suteikė gerą išsilavinimą, ji mokėjo kalbėti lietuviškai, rusėniškai ir lenkiškai. Gražuolė našlė karaliaus meiluže tapo greičiausiai 1543 m., o 1547 m. liepą ar rugpjūtį jie slapta susituokė. Paskelbus apie vedybas kilo skandalas; vedyboms įnirtingai priešinosi Lenkijos didikai, taip pat ir Lenkijos karalienė motina Bona Sforca. Nepaisant to, Žygimantas Augustas, padedamas Barboros pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo ir brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo, atkakliai siekė vedybų pripažinimo ir Barboros karūnavimo Lenkijos karaliene. Galiausiai jiems tai pavyko ir Barbora buvo karūnuota Vavelio katedroje 1550 m. gruodžio 7 d. Tuo metu ji jau sirgo ir po penkių mėnesių mirė. Jos vedybų su Žygimantu Augustu metu Radvilų giminės politinė galia ir įtaka pasiekė didžiausias aukštumas.

Jos amžininkai, priešinęsi Barboros santuokai su karaliumi, dažniausiai ją vaizdavo negatyviai, kaltino Barborą Radvilaitę paleistuvyste ir raganavimu. Jos gyvenimas buvo apsuptas daugybės mitų ir gandų. Nuo XVIII a. Barboros Radvilaitės gyvenimas imtas vaizduoti romantinėje šviesoje kaip didžios ir tragiškos meilės istorija. Ji tapo posakio „meilė nugali viską“ pavyzdžiu, o besipriešinusi jos santykiams su Žygimantu Augustu Bona Sforca – tipišku neigiamu herojumi. Šiame įvaizdyje Barbora Radvilaitė tapo daugybės poemų, spektaklių, filmų ir kitų meno kūrinių heroje.

 

Barbora Radvilaitė buvo jauniausia Vilniaus kašteliono ir Lietuvos didžiojo etmono Jurgio Radvilos bei Barboros Kolos iš Mažosios Lenkijos Stulpų giminės duktė. Žinoma, kad Barbora Radvilaitė gimė gruodžio 6 d., tačiau metai nėra tiksliai žinomi – 1520 arba 1523 m. Brolis Mikalojus Radvila Rudasis (~1515–1584), Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, vyresnė sesuo Ona (~1518–1556). Jos pusbrolis buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir etmonas Mikalojus Radvila Juodasis.

Barbora gimė ir užaugo Vilniuje, ant Neries kranto stovinčiame dvare. Buvo gerai išmokslinta, be gudų ir lenkų kalbų, mokėjo lotynų ir italų kalbas, šiek tiek lietuviškai. Žaidė šachmatais, mėgo medžioti, puikiai šoko. Pagal atliktus Barboros griaučių tyrimus, manoma, kad ji buvo gero, harmoningo sudėjimo, aukšta (ūgis didesnis už vidutinį – 1,62 m). Buvo labai pamaldi, tačiau tolerantiškai žiūrėjo į plintančią reformaciją.

Radvilos XV–XVI a. tapo viena svarbiausių Lietuvos didikų giminių, turėjo didelę reikšmę valstybės gyvenime, drauge sukėlė konkuruojančių giminių pavydą ir nedraugiškumą. Tai atsiliepė ir Barboros Radvilaitės likimui.

1536 m. jos tėvas Rodūnėje sudarė sutartį su Goštautų šeima, pagal kurią ji turėjo ištekėti už Alberto Goštauto sūnaus Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, kuris nuo 1539 m. tapo Trakų vaivada. Vedybos su 29 metų Stanislovu Goštautu įvyko 1537 m. gegužės 17 d. Geranainyse (netoli Vilniaus, dabar Baltarusija). 1540 m. mirė jos tėvas, o 1542 m. po trumpos ligos netikėtai mirė ir vyras. Su Stanislovo Goštauto mirtimi Lietuvoje išnyko XV–XVI a. garsi Goštautų giminė. Po vyro mirties Barbora apsigyveno su motina Geranainyse.

 

Istorikai mano, kad Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romanas prasidėjo kunigaikščiui 1543 m. apsilankius Geranainyse. Nuo 1544 m. Žygimantas Augustas gyveno Vilniuje, gavęs iš tėvo savarankiškai valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kol buvo gyva pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė, santykiai su Barbora buvo riboti. 1545 m. sausio 15 d. mirus Žygimanto Augusto žmonai Elžbietai, Žygimantas Augustas pradėjo dažniau lankytis pas netoli gyvenusią Barborą, tarp jų užsimezgė artimi santykiai. Tuo tikslu Augustas net buvo padaręs slaptą įėjimą iš pilies į Radvilų rūmus. Pasklidus apie tai kalboms Mikalojus Radvila Rudasis bei pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis pareikalavo Žygimantą Augustą liautis lankiusis pas Barborą. Žygimantas Augustas su reikalavimu sutiko, tačiau pažado nesilaikė. Tada, pasak Lietuvos metraščio, Radvilos 1547 m. rugsėjo mėnesį sulaukė Žygimanto Augusto vizito pas seserį, pakvietė kunigą ir slaptai sutuokė karalių su Barbora Radvilaite. Santuokos liudytojai buvo tik Barboros brolis ir pusbrolis bei jų giminaitis Stanislovas Kęsgaila.

Po dviejų mėnesių Žygimantas Augustas išvyko į Lenkijos seimą Petrakave, tikėdamasis vestuvėms gauti savo tėvo ir Lenkijos ponų pritarimą. Atsargumo dėlei jis kėlė klausimą tik dėl vedybų galimumo, o ne pristatė tai kaip įvykusį faktą. Tuo metu Barborą Radvilaitę Žygimantas Augustas išsiuntė į Radvilų dvarą Dubingiuose, pavedęs ją Merkinės seniūno Stanislovo Davainio, kuris šiek tiek nusimanė apie mediciną, globai. Sunki kelionė į Dubingius, išsiskyrimas su vyru ir neaiški ateitis prastai paveikė Barborą Radvilaitę, kuri atvykusi į Dubingius, ankstyvai pagimdė. Nepaisant pastangų išlaikyti santykius paslaptyje, nedraugiškoje Radviloms aplinkoje plito įvairiausi gandai: pačią Barborą iš Lenkijos pasiekė žinia apie jos vyro neištikimybę, kurią Žygimanto Augusto nuomone paleido Lietuvos paiždininkio Hornostajaus žmona.

 

Žinia apie sūnaus santykius su Barbora Radvilaite Boną Sforcą pasiekė dar iki Augusto atvykimo į Lenkiją, tačiau ji tai slėpė. Žygimantas Augustas taip pat delsė tėvams paskelbti apie savo vedybas, tačiau apie tai papasakojo kai kuriems jam palankiems asmenims: Krokuvos vyskupui Jonui Tarnovskiui, didžiajam etmonui Stanislovui Laskiui, Seradzo vaivadai. Senasis karalius, kurį taip pat pasiekė gandai apie jo sūnaus ketinimą susituokti su Goštautiene, pareiškė, kad „tai netinkamas dalykas, ir taip negali būti“. Laiške, rašytame 1548 m. kovo mėnesį iš Krokuvos Trakų kaštelionui Jeronimui Chodkevičiui, karalius pareiškė, kad tokios vedybos galėtų užtraukti negarbę visai valstybei ir reikalavo, kad Lietuvos didikai parodytų jam savo uolumą bei atkalbėtų jaunąjį karalių nuo „nepadoraus“ sumanymo.

1548 m. balandžio 1 d. mirė Žygimantas Senasis. 1548 m. balandžio 17 d. Žygimantas Augustas Vilniuje Barborą Radvilaitę oficialiai pristatė kaip savo žmoną ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę. Tuomet jis išvyko į Lenkiją, kur perimdamas paveldėtą Lenkijos sostą paskelbė apie savo vedybas ir pareikalavo Barborą karūnuoti Lenkijos karaliene. Tam griežtai priešinosi Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir lenkų didikai, kurie bijojo didesnio Lietuvos savarankiškumo siekusių Radvilų įtakos didėjimo.

 

1549 m. vasario 13 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Barborai Radvilaitei užrašė Kauno pilį, Rumšiškes, Merkinę, Alytų, Nemunaitį, Birštoną, Žiežmarius, Stakliškes, Karmėlavą, Vilkiją, Skirsnemunę bei Veliuoną.

Barbora Radvilaitė karūnuota buvo tik 1550 m. gegužės 7 d. Krokuvoje. Po karūnacijos Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. mirė. Iškart po jos mirties pasklido gandai, kad ji galėjo būti nunuodyta Žygimanto Augusto motinos Bonos Sforcos. Remiantis moksliniais tyrinėjimais, Radvilaitė galėjo sirgti gimdos arba gimdos kaklelio vėžiu. Pagal jos pačios pageidavimą jos kūnas buvo parvežtas į Vilnių ir palaidotas Vilniaus katedroje. XVIII a. viduryje, baiminatis rusų antpuolio, jos palaikai buvo paslėpti ir rasti tik 1931 m.

 

Romantinė Barboros Radvilaitės meilės istorija ir ryški asmenybė tapo pagrindu keletui prozos, poezijos ir dramos kūrinių lenkų ir lietuvių kalbomis. Pasak vieno pasakojimo, lenkų burtininkas ponas Tvardovskis karaliaus prašymu buvo iššaukęs mylimosios dvasią. Tai tapo lenkų dailininko Voicecho Gersono paveikslo siužetu (paveikslas saugomas Nacionaliniame muziejuje Poznanėje). Buvo prieladų, kad Aušros vartų Dievo motinos stebuklingasis paveikslas išties buvęs Baboros Radvilaitės portretu.

 

Barborai Radvilaitei skirti lenkų dramaturgų Francišeko Venžiko (1811) ir Aloizo Felinskio (1823) dramos. 1937 m. pastatytas lenkų režisieriaus Jozefo Leiteso filmas „Barbora Radvilaitė“ (lenk. Barbara Radziwiłłówna), kuriame vaizduojama tragiška Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija. Filmas apdovanotas 1937 m. tarptautinio Venecijos kino festivalio prizu. 1983 m. Janušas Majevskis sukūrė filmą „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (lenk. Epitafium dla Barbary Radziwiłłówny), taip pat įkvėptą Barboros romano su karaliumi Žygimantu. Barbora yra vienas iš pagrindinių veikėjų Lenkijos televijos seriale „Karalienė Bona“ (lenk. Królowa Bona).

1948 m. dramą „Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė“ publikavo Jonas Grinius. Siužetą trijų dalių dramoje „Barbora Radvilaitė“ (1971) panaudojo ir lietuvių dramaturgas Juozas Grušas (pirmą kartą pastatyta 1972 m. Jono Jurašo). Už šią dramą (taip pat ir už istorinę dramą „Švitrigaila“) J.Grušui buvo skirta Respublikinė premija (1976). 1979 m. Vilniuje Vokiečių gatvėje Barborai Radvilaitei pastatytas paminklas (skulptorius Vladas Vildžiūnas. 1982 m. pagal J.Grušo dramą sukurtas lietuvių režisieriaus Vidmanto Bačiulio televizijos filmas „Barbora Radvilaitė“.

Baltarusių poetė ir libretistė Tatjana Mušinskaja sukūrė libretą istoriniam baletui „Barbora Radvilaitė“. Baltarusių dramaturgas Aleksejus Dudarevas apie Barboros Radvilaitės gyvenimą, meilę ir mirtį sukūrė draminę poemą „Juodoji Nesvyžiaus našlė“ (blrs. Чорная панна Нясвіжа, 1998).

1996 m. su Barboros atvaizdu išleistas Lietuvos pašto ženklas.