Žmogaus anatomija – mokslas apie žmogaus kūno sandarą, formas, struktūras, šių struktūrų vystymąsi ir atliekamas funkcijas.
Anatomija priklauso biologijos morfologinių mokslų šakai. Anatominės studijos gilinasi tiek į aprėpiamus, akiai matomus kūno požymius, kaip organai, jų sistemos, ir t. t., (kitaip vadinama topografinė, regioninė anatomija ar antropotomija), tiek į mikroskopines kūno funkcines daleles, pvz., individualias ląsteles ar audinius (į šią kategoriją patenka histologija ir citologija).
Anatomijos mokslo šaknys siekia 1600 metų prieš Kristų, kuomet Egipte buvo pradėta gilintis į žmogaus kūną sudarančias dalis ir buvo atpažinta širdis su kraujagyslėmis, kepenys, blužnis, inkstai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Tikslių visų jiems pažįstamų organų funkcijų egiptiečiai gerai nesuprato, nežinojo ką tiksliai atlieka inkstai ir laikė širdį organizmo pagrindu.
Jau vėliau, V–IV amžiuje prieš Kristų, anatomijos mokslas tapo panašus į tokį, koks yra dabar. Šį darbą pradėjo graikų fiziologas Hipokratas (gr. Ἱπποκράτης) (460–377 m. pr. m. e.). Hipokrato studijų dėka buvo suprasta raumenų-kaulų sistema, pradėtos geriau suprasti daugelio organų, pvz., inkstų, funkcijos.
Taip pat IV amžiuje prieš Kristų anatomines studijas plėtojo ir Aristotelis. Dėl išrastos skrodimo technikos buvo pirma kartą vienos nuo kitų atskirtos arterijos ir venos, geriau suprasti ryšiai tarp organų.
Žmonių lavonų skrodimas prasidėjo IV amžiaus prieš Kristų pabaigoje Aleksandrijoje. Šie tyrimai padėjo daug geriau nei anksčiau suprasti žmogaus kūno struktūrą.
Viduramžiais Europoje anatomijos mokslas buvo stipriai ribojimas bažnytinės veiklos, todėl labiausiai vystėsi Islamo šalyse.
Leonardas da Vinčis – vienas nedaugelio viduramžiais besigilinusių į žmogaus kūno sandarą Žmogaus anatomija – mokslas apie žmogaus kūno sandarą, formas, struktūras, šių struktūrų vystymąsi ir atliekamas funkcijas. Anatomija priklauso biologijos morfologinių mokslų šakai. Anatominės studijos gilinasi tiek į aprėpiamus, akiai matomus kūno požymius, kaip organai, jų sistemos, ir t. t., (kitaip vadinama topografinė, regioninė anatomija ar antropotomija), tiek į mikroskopines kūno funkcines daleles, pvz., individualias ląsteles ar audinius (į šią kategoriją patenka histologija ir citologija).
Pagrindinės kūno sritys:
Krūtinės ląstą formuoja šonkauliai, krūtinkaulis ir stuburas. Organus nuo trynimosi vienas į kitą apsaugo krūtinplėvė (plaučius ir šonkaulius) ir širdiplėvė (širdį ir plaučius).
Pagrindiniai krūtinės ląstoje vykstantys procesai – įkvėpimas/iškvėpimas, širdies plakimas.
Organai ir dariniai: plaučiai, bronchai, širdis, krūtinplėvė (pleura), širdiplėvė (perikardas), stemplė.
Pilvaplėvė saugo pilvo organus nuo trynimosi vienas į kitą ir į pilvo sienas, be to, padeda tvarkingai išsidėstyti ir laikytis žarnoms.
Pagrindiniai pilvo ertmėje atliekami procesai – virškinimas, šlapimo formavimas. Pilve esančios liaukos (kasa, kepenys, antinksčiai) atlieka ir daugiau specializuotų funkcijų. Diafragma svarbi kvėpavimo procesui.
Organai ir dariniai: pilvaplėvė, skrandis, blužnis, plonoji žarna (įskaitant dvylikapirštę žarną), kasa, kepenys, storoji žarna (įskaitant akląją, gaubtinę žarnas ir apendiksą), kepenų vartų vena, inkstai ir antinksčiai, viršutinė tuščioji vena, pilvo limfagyslės, diafragma.
Gaktos srityje esančią dubens ertmę ir lytinius organus apsaugo dubens kaulai. Dėl skirtingų organų šie kaulai nevienodi moterų ir vyrų organizmuose. Vyrų dubenkauliai dažniausiai siauresni ir ilgesni, tuo tarpu moterų – platesni.
Šioje srityje esantys organai daugiausia susiję su dauginimusi ir šalinimu.
Organai ir dariniai: tiesioji žarna, vyrų ir moterų vidiniai ir išoriniai lytiniai organai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė, šlaplė.
Galva apsaugo vieną svarbiausių žmogaus organų – smegenis, be to, kai kurias visų organizmo funkcijų reguliavimui reikalingas liaukas. Tai vykdo kaukolės kaulai – būdami itin tvirti ir glaudžiai suaugę jie patikimai apsaugo galvoje esančius darinius.
Galva – ne tik suvokimo, bet ir jutimų sritis. Galvos veido dalyje yra svarbūs jutiminiai organai kaip akis ir ausis.
Kaklas – svarbi lanksti jungtis tarp galvos ir kūno. Be to, kaklinėje srityje yra labai svarbūs virškinimui ir kvėpavimui vamzdeliai – stemplė ir trachėja, bei kiti dariniai reikalingi šioms funkcijoms atlikti.
Organai ir dariniai:
Nugaros srityje esantys dariniai susiję su laikysena ir judėjimu, kitokių specializacijų organai nugaros sričiai nėra priskiriami.
Stuburas svarbus ne tik dėl laikysenos palaikymo ir judėjimo funkcijos. Šiame darinyje apsaugoma labai svarbi jutimų priėmimo zona – nugaros smegenys.
Organai ir dariniai: stuburas, slanksteliai, nugaros raumenys, nugaros smegenys.
Žmogaus galūnes sudaro galūnių kaulai ir raumenys. Pagrindinė šių kūno dalių funkcija – judėjimas.
Kiekvieną viršutinę galūnę sudaro dalis pečių lanko, žastas, dilbis ir plaštaka, susidedanti iš riešo, delno ir pirštų. Viršutines galūnes sudaro 64 kaulai (kiekviena po 32 kaulus).
Apatinės galūnės susideda iš šlaunies, blauzdos ir pėdos, kurią sudaro čiurna, padas ir pirštai. Apatines galūnes sudaro 62 kaulai (kiekviena po 31 kaulą).
Organai ir jų sudaromos sistemos – pagrindinės žmogaus organizmo sudedamosios dalys, į kurias laipsniškai gilinantis aprėpiamos kone visos žmogaus anatomijos studijų sritys. Žmogaus organizmo sandara hierarchiškai skirtoma taip:
Organų sistemos – stambiausias apčiuopiamas organizmo sudedamasis vienetas. Organų sistemas sudaro organai ir audiniai. Visos šios sistemos prisitaikiusios atlikti specifines, organizmui būtinas funkcijas (pvz., visi šlapimo šalinimo sistemos organai (žr. lentelę) atsakingi už šlapimo surinkimą ir šalinimą), tačiau kai kurie organai ir audiniai dažnai veikia daugiau nei vienos organų sistemos veikloje (pvz., kasa – tiek virškinimo, tiek endokrininis organas).
Žmogaus kūne galima pravesti 3 ašis: stačioji – eina iš viršaus į žemyn. skersinė – iš kairės į dešinę, arba iš dešinės į kairę. strėlinė – eina kaip strėlė, iš priekio į nugarą.
Plokštumos – vidurinė arba medialinė plokštuma atskiria dvi žmogaus puses. Horizontalioji – į dvi puses dalina žmogaus kūną į viršutinę ir apatinę dalis. Frontalioji – dalija į priekinę ir užpakalinę puses.
Pagrindinės žmogaus organų sistemos:
Sistema | Dalys | Funkcija |
---|---|---|
Kraujotakos sistema | Širdis, kraujagyslės, kraujas | Kraujo varinėjimas po organizmą; organizmo ląstelių aprūpinimas deguonimi ir maisto medžiagomis, metabolizmo produktų pašalinimas iš audinių |
Virškinimo sistema | Burnos ertmė, seilių liaukos, stemplė, skrandis, plonoji žarna, storoji žarna (įskaitant gaubtinę, akląją ir tiesiąją žarnas), kepenys, kasa, tulžies pūslė | Suvartotų maisto produktų vertimas organizmui prieinamais junginiais, jų perdavimas į kraują; kai kurių hormonų išskyrimas |
Endokrininė sistema | Endokrininės liaukos: hipofizė, antinksčiai, kasa, skydliaukė, užkrūčio (čiobrelinė) liauka, sėklidės ir kiaušidės (lytinės liaukos) | Hormoninis daugelio organizmų funkcijų reguliavimas |
Imuninė sistema | Kraujas, blužnis, užkrūčio (čiobrelinė) liauka, limfmazgiai | Organizmo apsauga nuo svetimkūnių, patekusių į audinius |
Limfinė sistema | Limfagyslės, limfmazgiai, blužnis | Audinių skysčio pertekliaus grąžinimas atgal į kraujotaką, audinių skysčio apvalymas nuo patekusių į jį svetimkūnių |
Raumenų sistema | Raumenys, sausgyslės | Judėjimas |
Nervų sistema | Nugaros ir galvos smegenys, nervai, jutimo receptoriai | Signalų iš aplinkos priėmimas, informacijos integravimas, sprendimo priėmimas, organizmų funkcijų reguliavimas (kartu su endokrinine sistema) |
Dauginimosi sistema | Moteriški organai: kiaušidės, kiaušintakiai, gimda, makštis; vyriški organai: sėklidės, sėkliniai latakai, varpa | Gametų produkcija, dauginimasis, kai kurių hormonų gamyba |
Kvėpavimo sistema | Nosies ertmė, trachėja, plaučiai | Organizmo aprūpinimas deguonimi ir anglies dioksido pašalinimas |
Šlapimo organų sistema | Inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė, šlaplė | Vandens ir druskų pertekliaus kartu su žalingais metabolizmo produktais pašalinimas iš organizmo |
Griaučių sistema | Kaulai, kremzlės, sąnariai | Kūno forma, tvirtumas, judėjimas |
Dengiamoji sistema (oda ir jos dariniai) | Oda, plaukai, nagai | Kitų organų sistemų apsaugojimas nuo išorinių aplinkos veiksnių (patogenų, chemikalų), temperatūros, vandens pusiausvyros reguliavimas |
Organai sudaryti iš audinių, pritaikytų atlikti vienokią ar kitokią specializuotą funkciją. Daugelis audinių tipų dalyvauja daugiau nei vieno organo veikloje. Skirtingose sistemose to paties audinio ląstelės gali skirtis, nes jis vienaip ar kitaip prisitaiko prie specifinio organo veiklos.
Organai žmogaus organizme dažniausiai dirba grupėmis ir sudaro sistemas. Tačiau kai kurie pagrindinių žmogaus organų yra būtini ir juos praradus organizmas iš karto arba netrukus nustotų funkcionuoti.
Pagrindiniai žmogaus organai:
Audinys – panašios sandaros ir funkcijų ląstelių rinkinys. Yra keturios pagrindinės žmogaus audinių grupės:
Ląstelė – smulkiausias anatominis organizmo vienetas. Ląstelės buriasi į audinius, sudaro specializuotas struktūras. Savo sandara ląstelės viena nuo kitos labai skiriasi, nes yra įvairiai prisitaikiusios atlikti daugybę skirtingų funkcijų.
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Žmogaus anatomija, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.