Švedų Kalba

Švedų kalba svenska
Kalbama	Švedija, Suomija
Kalbančiųjų skaičius	9 milijonai
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	89
Kilmė	indoeuropiečių   germanų     vakarų germanų       skandinavų         švedų kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Švedija ,  Suomija  (greta suomių),  Alandai,  Europos Sąjunga
Kalbos kodai
ISO 639-1	sv
ISO 639-2	swe
SIL	SWD
Geografinis paplitimas

Kalbančiųjų švedų kalba yra apie 9 milijonus.

Vikipedija Švedų kalba

IX a. senovės skandinavų kalba suskilo į vakarų (Norvegijos, Islandijos) ir rytų (Švedijos, Danijos) dialektus. XII–XIII a. atsiskyrė senosios danų ir švedų kalbos. Viduramžiais abi šias kalbas smarkiai paveikė vidurio žemutinė vokiečių kalba. XIII a. pasirodė pirmasis rašytinis dokumentas (Västgötalagen – vestgotų teisė) lotynų raštu. Plintant krikščionybei didėjo lotynų ir graikų kalbų įtaka, o plečiantis Hanzos sąjungai – žemutinių saksonų kalbos žodžiai. Senojoje švedų kalboje buvo naudojama vyriška ir moteriška giminės (vėliau pavirto bendrąja), daiktavardžiai, būdvardžiai buvo kaitomi linksniais. Modernioji švedų kalba susiformavo XVI a. plintant reformacijai ir spausdintai literatūrai. XIX a. vystantis urbanizacijai, švedų literatūrai susiformavo dabartinė kalba.

Dauguma švediškų žodžių yra germaniškos kilmės. Mokslinė, religinė terminologija daugiausia atėjo iš lotynų ir graikų kalbų. Taip pat nemažai žodžių patekę iš prancūzų kalbos. Kaip ir vokiečių ar olandų kalbose, švedų kalba turi polinkį spontaniškai sudurti gretimus žodžius į vieną ilgesnį žodį.

 

 

Švedų kalba turi didelę dialektų įvairovę. Skiriami vietiniai Švedijos dialektai bei Suomijos švedų dialektas. Švedų norminė kalba paremta centrinės Švedijos dialektais.

Švedų kalba naudoja standartinę lotynų abėcėlę, bet turi keletą diakritinių raidžių: Å (tariama panašiai, kaip o), Ä (panašiai, kaip lietuviška e), Ö (kaip -io žodyje, pvz., kelio). Raidės Q, W ir Z naudojamos tik skoliniuose, svetimvardžiuose. Junginiai sj,sk tariami kaip liet. ch, tj, kj – kaip š.

Švedų kalbai būdingas toninis akcentas ir muzikinis kirtis. Toninis akcentas daugumoje švedų kalbos žodžių krinta ant pirmo skiemens, 'handen ranka, 'seger pergalė. Jei žodis daugiaskiemenis, tai dar yra ir šalutinis kirtis. Antrasis atsiranda, kai intonacija juda ties antruoju skiemeniu aukštyn, akimirkai tarsi sustoja, krenta žemyn ir skamba tarytum muzika: ^skola mokykla, ^vänskap draugystė.

Žodžių tvarka sakinyje

Žodžių tvarka sakinyje aprašoma pagrindine taisykle – tarinys (veiksmažodis) sakinyje visada būna antroje vietoje.

Pavyzdžiai:

Jag skriver en blogg.

Idag skriver jag en artikel.

Böcker skriver jag inte.

Daiktavardžiai

Švedų kalbos daiktavardžiai bei būdvardžiai kaitomi giminėmis ir skaičiais. Yra išskiriamos dvi giminės – bendroji (utrum) ir niekatroji (neutrum). Bendrosios giminės žodžiai turi artikelį en, o niekatrosios ett. Be to, daiktavardis žymimojoje formoje įgyja galūnę vienaskaitoje -en arba -et, daugiskaitoje -na arba -en.

Daugiskaita sudaroma taip: bendrosios giminės daiktavardžiai, su galūne -a keičiami su galūne -or, pvz., flicka > flickor. Kiti bendrosios giminės žodžiai daugiskaitoje gauna galūnes -ar arba -er, pvz., växt > växter, lök > lökar. Niekatrosiois giminės žodžiai, besibaigiantys balse, gauna papildomą raidę n, pvz., äpple > äpplen, o besibaigianys priebalse nekinta: barn > barn. Dalis žodžių kaip ir anglų kalboje naudoja nereguliarias daugiskaitos formas, pvz., man > män, mus > möss, gås > gäss.

Kilmininkas sudaromas pridedant raidę s (tačiau jei žodis baigiasi s, papildoma nepridedama).

Įvardžiai

Švedų kalboje įvardžių sudarymas panašus kaip ir anglų, tačiau jie dar priklauso nuo giminės.

¹ savybiniai įvardžiai naudojami priklausomai nuo subjekto giminės ir skaičiaus.

Būdvardžiai

Švediški būdvardžiai kaitomi priklausomai nuo daiktavardžio giminės ir skaičiaus, pvz:

en stor elefant – didelis dramblys
ett stort lejon – didelis liūtas (neutr. g. prie būdvadžio prisideda raidė t)
(den) stora elefanten – (tas) didelis dramblys (vns. žymimoji forma, prisideda galūnė -a)
stora elefanter – dideli drambliai (dgs. prisideda galūnė -a)

Aukštesnio laipsnio būdvardžiai švedų kalboje sudaromi keliais būdais:

1. Pridedant priesagas -are, -ast. Šis būdas naudojamas trumpiems, dažniausiai vienskiemeniams būdvardžiams. Pvz., sen / senare / senast (vėlus / vėlesnis / vėliausias). Taip pat naudojamas su išvestiniais būdvardžiais, kurie baigiasi galūne -ig.

2. Prieš būdvardį pridedant žodelius mer/mest.

3. Netaisyklingi būdvardžiai. Pvz., lång / längre / längst (ilgas / ilgesnis / ilgiausias).

Skaitvardžiai

Kiekiniai skaitvardžiai nuo nulio iki dvylikos:

Skaičius vienas sutampa su nežymimuoju artikeliu, todėl jis kinta (en/ett) priklausomai nuo drauge vartojamo daiktavardžio.

Nuo trylikos iki devyniolikos:

Nuo dvidešimt iki tūkstančio:

Veiksmažodžiai

Švedų kalboje veiksmažodžiai neasmenuojami ir neturi skaičiaus. Išskiriamas būtasis, esamasis laikai, liepiamoji, tariamoji ir tiesioginė nuosakos. Pagal savo kaitymą veiksmažodžiai skirstomi į 4 grupes.

Prieveiksmiai

Prieveiksmiai sudaromi prie būdvardžio pridėjus raidę t: tjock -> tjockt, snabb -> snabbt.

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas švedų kalba

Vikiteka: Švedų kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Klausytis švedų kalbos, per Švedijos radiją
• swe Duomenys apie kodu „swe“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Švedų kalbos gramatika
• Švedų kalbos komisija