Jungtinių Tautų Organizacija: Tarptautinė organizacija

Jungtinės Tautos arab. منظمة الأمم المتحدة kin. 联合国/聯合國 angl. United Nations pranc. Organisation des Nations unies rus. Организация Объединённых Наций isp. Organización de las Naciones Unidas
Vėliava Emblema
Jungtinių Tautų valstybės narės
Santrumpa	JTO, JT
Įkurta	1945 m. birželio 26 d.
Tipas	Tarptautinė organizacija
Būstinė	Niujorkas, JAV
Narystė	193 valstybės narės 2 valstybės stebėtojos
Oficialios kalbos	Arabų, kinų, anglų, prancūzų, rusų, ispanų
Generalinis sekretorius	António Guterres
Svetainė	www.un.org

Tai didžiausia ir labiausiai pasaulyje žinoma tarptautinė organizacija. Jungtinių Tautų būstinė įsikūrusi Niujorke, o kiti pagrindiniai biurai yra Ženevoje, Nairobyje, Vienoje ir Hagoje.

Jungtinės Tautos įsteigtos po Antrojo pasaulinio karo, siekiant išvengti būsimų pasaulinių karų. Jos pakeitė Tautų Sąjungą, kuri nepajėgė užkirsti kelią tokiems konfliktams. 1945 m. balandžio 25 d. 50 valstybių atstovai San Fransiske susirinko į konferenciją ir pradėjo rengti JT Chartiją, kuri priimta 1945 m. birželio 25 d. Jungtinės Tautos veiklą pradėjo 1945 m. spalio 24 d., kai įsigaliojo Chartija. Organizacijos tikslai, kaip apibrėžta jos Chartijoje, – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, ginti žmogaus teises, teikti humanitarinę pagalbą, skatinti darnųjį vystymąsi ir laikytis tarptautinės teisės. Jungtines Tautas įsteigė 51 valstybė narė, o 2023 m. joms priklauso 193 valstybės – beveik visos nepriklausomos pasaulio valstybės.

Pirmaisiais gyvavimo dešimtmečiais organizacijos misiją – išsaugoti taiką pasaulyje – buvo sudėtinga įgyvendinti dėl Šaltojo karo įtampos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų. Jungtinės Tautos siunčia karines stebėjimo misijas, kurias vykdo neginkluoti kariniai pareigūnai. XX a. 7 deš. JT narių skaičius itin išaugo dėl sparčios dekolonizacijos. Nuo to laiko nepriklausomybę įgijo 80 buvusių kolonijų, įskaitant 11 globojamųjų teritorijų, kurias prižiūrėjo Globos Taryba. XX a. 8 deš. JT ekonominio ir socialinio vystymosi programų biudžetas gerokai viršijo išlaidas taikos palaikymui. 1991 m., pasibaigus Šaltajam karui, Jungtinės Tautos išplėtė savo veiklos sritį.

Jungtinės Tautos turi šešias pagrindines institucijas: Generalinę Asamblėją, Saugumo Tarybą, Ekonominę ir Socialinę Tarybą, Tarptautinį Teisingumo Teismą, JT Sekretoriatą ir Globos Tarybą, nors pastaroji nevykdo veiklos nuo 1994 m. Jungtinių Tautų sistemai priklauso daugybė specializuotųjų agentūrų, fondų ir programų, pvz., Pasaulio banko grupė, Pasaulio sveikatos organizacija, Pasaulio maisto programa, UNESCO ir UNICEF. Be to, nevyriausybinėms organizacijoms gali būti suteiktas konsultacinis statusas Ekonominėje ir Socialinėje Taryboje bei kitose agentūrose.

Jungtinių Tautų vyriausiasis administracinis pareigūnas yra generalinis sekretorius. Dabartinis generalinis sekretorius yra portugalų politikas ir diplomatas Antonijas Guterešas, pareigas einantis nuo 2017 m. sausio 1 d. Jungtinės Tautos finansuojamos iš valstybių narių įnašų.

Jungtinės Tautos, jų pareigūnai ir agentūros yra gavę daug Nobelio taikos premijų, tačiau kiti jų veiksmingumą vertina prieštaringai. Vieni mano, kad organizacija yra svarbi taikos ir žmogaus vystymosi jėga, o kiti ją laiko neveiksminga, šališka ir korumpuota.

Priešistorė (iki 1941)

 

Per šimtmetį iki JT įkūrimo buvo įkurtos kelios tarptautinės organizacijos, pvz., Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, siekiant padėti ginkluotų konfliktų aukoms.

Tarptautinės organizacijos, užtikrinančios taiką, idėją per Pirmąjį pasaulinį karą iškėlė JAV prezidentas Vudras Vilsonas. Karo nugalėtojai – Sąjungininkai – susitiko Paryžiaus taikos konferencijoje nuspręsti dėl oficialių taikos sąlygų. Konferencijoje nutarta įkurti Tautų Sąjungą, tačiau JAV prie jos neprisijungė. 1920 m. sausio 10 d. Tautų Sąjunga oficialiai pradėjo veikti. Sąjungos taryba veikė kaip vykdomasis organas, vadovaujantis Asamblėjos veiklai. Jos nuolatiniai nariai iš pradžių buvo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija.

XX a. 3 deš. Tautų Sąjunga dažniausiai sėkmingai sprendė įvairias problemas, tačiau 4 deš. paaiškėjo, kad organizacija nepajėgia išvengti konfliktų ir veiksmingai reaguoti net į narių karinę agresiją: 1931 m. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją. 40 valstybių balsavo už Japonijos pasitraukimą iš Mandžiūrijos, tačiau Japonija balsavo prieš ir pasitraukė iš organizacijos. Tautų Sąjunga nesugebėjo užkirsti kelio ir Italijos karui prieš Etiopiją, o Italijai taikytos ekonominės sankcijos buvo neveiksmingos. Italija ir daug kitų valstybių išstojo iš Tautų Sąjungos.

1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Tautų Sąjungos veikla iš esmės nutrūko.

Antrojo pasaulinio karo Sąjungininkų deklaracijos (1941–1944)

 

Pirmasis žingsnis Jungtinių Tautų įkūrimo link – Sąjungininkų deklaracija, pasirašyta 1941 m. birželio 12 d. Iki 1941 m. rugpjūčio JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas ir D. Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis parengė Atlanto chartiją, apibrėžusią pokario pasaulio tikslus. 1941 m. rugsėjo 24 d. Londone vykusiame Sąjungininkų tarybos posėdyje aštuonios Ašies okupuotų šalių vyriausybės tremtyje, kartu su Sovietų Sąjunga ir „Laisvosios Prancūzijos“ pajėgų atstovais, vienbalsiai pritarė D. Britanijos ir JAV nustatytų bendrų politikos principų laikymuisi.

1941 m. gruodį F. Ruzveltas ir V. Čerčilis susitiko Baltuosiuose rūmuose per Vašingtono konferenciją. Jungtinių Tautų pavadinimą pasiūlė F. Ruzveltas. Pirmą kartą jis oficialiai pavartotas 1942 m. sausio 1 d., kai D. Britanija, JAV, SSRS, Kinija ir dar 22 valstybės, kovojančios prieš Ašies jėgas, pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją. Jungtinės Tautos tapo oficialiu Sąjungininkų pavadinimu. Norėdamos prisijungti prie Sąjungininkų koalicijos, valstybės turėjo pasirašyti deklaraciją ir paskelbti karą Ašies jėgoms.

1943 m. spalį vykusioje Maskvos konferencijoje D. Britanija, JAV, SSRS ir Kinija priėmė keturių valstybių deklaraciją dėl visuotinio saugumo, kurioje pripažinta būtinybė „kuo greičiau įsteigti tarptautinę organizaciją“. Tai buvo pirmas viešas pranešimas, kad ketinama sukurti naują tarptautinę organizaciją, pakeisiančią Tautų Sąjungą. Netrukus po to įvyko Teherano konferencija, kurioje F. Ruzveltas, V. Čerčilis ir Josifas Stalinas aptarė pokario tarptautinės organizacijos idėją.

Organizacijos steigimo projektą parengė JAV ir pateikė 1944 m. Dambarton Okso konferencijai. Per šią konferenciją priimti pasiūlymai dėl naujos organizacijos tikslų, struktūros ir veiklos principų. 1945 m. vasarį vykusioje Jaltos konferencijoje buvo pritarta Dambarton Okso konferencijos pasiūlymams.

Įkūrimas (1945)

 

Iki 1945 m. kovo 1 d. Jungtinių Tautų deklaraciją pasirašė dar 21 valstybė. 1945 m. balandžio 25 d. San Fransiske įvyko steigiamoji Jungtinių Tautų konferencija. Joje dalyvavo 50 valstybių atstovai. D. Britanijos, JAV, SSRS ir Kinijos delegacijos pirmininkavo plenariniams posėdžiams. Po Paryžiaus išvadavimo 1944 m. rugpjūtį V. Čerčilis paragino F. Ruzveltą grąžinti Prancūzijai didžiosios valstybės statusą. 1945 m. birželio 26 d. 50 valstybių pasirašė Jungtinių Tautų Chartiją. Formali Jungtinių Tautų steigimo data – 1945 m. spalio 24 d., kai Chartiją ratifikavo ją pasirašiusios valstybės.

Pirmieji Generalinės Asamblėjos (dalyvavo 51 valstybės atstovai) ir Saugumo Tarybos posėdžiai įvyko Londone 1946 m. sausį. Iš karto prasidėjo diskusijos dėl Rusijos karių buvimo Irano Azerbaidžane ir britų pajėgų Graikijoje. Britų diplomatas Gledvinas Džebas ėjo laikinojo generalinio sekretoriaus pareigas.

Generalinė Asamblėja pasirinko Niujorką JT būstinės vieta. Pirmuoju JT generaliniu sekretoriumi išrinktas Norvegijos užsienio reikalų ministras Triugvė Li (G. Džebas šias pareigas ėjo tik kol buvo išrinktas nuolatinis generalinis sekretorius).

Šaltasis karas (1947–1991)

Šaltojo karo metu JTO pastangos spręsti konfliktus tarp valstybių buvo varžomos TSRS bei JAV konfrontacijos. Vien tik TSRS vetavo 124, o JAV – 82 sprendimus iš visų 270 vetuotų sprendimų.

Po Rytų-Vakarų konflikto pabaigos JTO ženkliai padidino savo įtaką. JT Saugumo Tarybai, kuriai pagal JT Chartijos VII skyriaus 39 straipsnį esant „grėsmei taikai“ suteikiama teisė imtis prievartos priemonių, įskaitant ir karines akcijas, atsirado platesnės veiklos galimybės. Po 1988 metų buvo nuspręsta įsteigti virš 20 taikos misijų, nors per ligtolinį laikotarpį vykdytos tik 13 misijų.

Po Šaltojo karo (1991–dabar)

JTO gana efektyviai veikė Persijos įlankos karo metu, tačiau greitai pasirodė, kad JT taikos palaikymo misijos nėra tokios efektyvios kaip tikėtasi. 1992 metų spalį žlugo pastangos sureguliuoti pilietinį karą Angoloje, kai UNITA atsisakė dalyvauti taikos procese. 1993 metais praktiškai žlugo UNOSOM II misija Somalyje. UNPROFOR misija Bosnijoje ir Hercegovinoje irgi nesugebėjo įgyvendinti savo tikslų kaip ir analogiška misija Kroatijoje. 1994 metais JT taikdariai nesugebėjo sustabdyti masinių žudynių Ruandoje. Nesėkmingos misijos vyko ten, kur didžiosios valstybės neturėjo tiesioginių interesų ir todėl nebuvo suinteresuotos kištis.

JTO misijas riboja ir tai, kad jos reikalauja daug resursų, kurių netiesiogiai su konfliktu susijusios šalys nenori ar negali skirti.

 

Jungtinių Tautų tikslai:

1. Palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;
2. Skatinti draugiškus tautų santykius;
3. Siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;
4. Būti centru, vienijančiu tautų veiksmus šiems bendriems tikslams įgyvendinti.

Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių bei vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:

• Panaikinti ypač didelį skurdą ir badą;
• Užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą;
• Skatinti lyčių lygybę bei daugiau teisių suteikti moterims;
• Sumažinti vaikų mirtingumą;
• Stiprinti gimdyvių sveikatą;
• Įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas;
• Užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą;
• Suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti.

Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų sistema.

Jungtinės Tautos – platesnės JT sistemos, apimančios platų institucijų ir agentūrų tinklą, dalis. Jungtinių Tautų Chartija įsteigti penki pagrindiniai Jungtinių Tautų organai: Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Tarptautinis Teisingumo Teismas ir JT Sekretoriatas. Šeštasis pagrindinis organas – Globos Taryba – nutraukė veiklą 1994 m., kai Palau, paskutinė JT globojamoji teritorija, paskelbė nepriklausomybę.

Keturi iš penkių organų įsikūrę pagrindinėje Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke, o Tarptautinis Teisingumo Teismas – Hagoje. Kitos JT būstinės yra Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje, o įvairios JT programos, fondai ir agentūros veikia visame pasaulyje. Šešios oficialios Jungtinių Tautų kalbos – arabų, kinų, anglų, prancūzų, rusų ir ispanų. Remiantis Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų konvencija, JT ir jos agentūros yra apsaugotos nuo šalių, kuriose jos veikia, įstatymų, taip užtikrinant JT nešališkumą priimančiųjų šalių ir šalių narių atžvilgiu.

Po šešiomis institucijomis, pasak autorės Lindos Fasulo, yra „nuostabus subjektų ir organizacijų rinkinys, kai kurie jų yra senesni už pačias JT ir veikia beveik visiškai nuo jų nepriklausomai“. Tai – specializuotosios agentūros, programos ir fondai.

Generalinė Asamblėja — JT valstybių narių patariamasis susirinkimas —		Sekretoriatas — JT administracinis organas —		Tarptautinis Teisingumo Teismas — Visuotinis tarptautinės teisės teismas —
Teikia neprivalomas rekomendacijas valstybėms arba pasiūlymus Saugumo Tarybai (JTST); JTST siūlymu priima sprendimą dėl naujų narių priėmimo; Tvirtina biudžetą; Renka nenuolatines JTST nares, ECOSOC nares, JT generalinį sekretorių (rekomendavus JTST) ir 15 Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) teisėjų. Kiekviena valstybė narė turi po 1 balsą.		Remia kitas JT institucijas (pvz., organizuojant konferencijas, rengiant ataskaitas ir priimant biudžetą); Jo pirmininką, JT generalinį sekretorių, renka Generalinė Asamblėja penkerių metų kadencijai.		Sprendžia ginčus tarp valstybių, kurios pripažįsta teismo jurisdikciją; Teikia teisines konsultacijas; Priima sprendimą paprasta balsų dauguma. Sudaro 15 teisėjų, kuriuos 9 metų kadencijai renka Generalinė Asamblėja.
Saugumo Taryba — Užtikrina tarptautinę taiką ir saugumą —	Ekonominė ir Socialinė Taryba — Tarptautiniai ekonominiai ir socialiniai klausimai —	Globos Taryba — Globojamųjų teritorijų priežiūra (šiuo metu neveikia) —
Atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą; Priima privalomas rezoliucijas; Sudaro 15 narių, iš kurių 5 – nuolatinės ir 10 – nenuolatinių, renkamų Generalinės Asamblėjos.	Atsakinga už valstybių bendradarbiavimą ekonominiais ir socialiniais klausimais; Koordinuoja specializuotųjų agentūrų veiklą; Sudaro 54 narės, kurias 3 metų kadencijai renka Generalinė Asamblėja.	Globojo kolonijines valdas, kurios tapo Tautų Sąjungos mandatinėmis teritorijomis; Nevykdo veiklos nuo 1994 m., kai Palau, paskutinė globojamoji teritorija, paskelbė nepriklausomybę.

Generalinė Asamblėja

Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.

 

Generalinė Asamblėja – pagrindinė JT patariamojo pobūdžio institucija. Asamblėja, kurią sudaro visos JT valstybės narės, renkasi į eilines kasmetines sesijas, tačiau gali būti sušaukta ir į specialiąsias sesijas. Asamblėjai vadovauja pirmininkas, renkamas valstybių narių rotacijos principu, ir 21 vicepirmininkas. Pirmoji Generalinės Asamblėjos sesija įvyko 1946 m. ​​sausio 10 d. Londone, joje dalyvavo 51 valstybės atstovai.

Generalinės Asamblėjos sprendimai svarbiais klausimais, pvz., dėl tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo, naujų narių priėmimo, biudžeto svarstymo, priimami dviejų trečdalių dalyvaujančių ir balsuojančių valstybių narių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta narių balsų dauguma. Kiekviena valstybė narė turi po vieną balsą. Generalinės Asamblėjos nutarimai neprivalomi valstybėms narėms, išskyrus biudžeto klausimų tvirtinimą. Asamblėja gali teikti rekomendacijas bet kokiais JT klausimais, išskyrus taikos ir saugumo klausimus, kuriuos svarsto Saugumo Taryba.

Rezoliucijos projektus Generalinei Asamblėjai gali perduoti šeši pagrindiniai jos komitetai:

• I komitetas (nusiginklavimas ir tarptautinis saugumas)
• II komitetas (ekonomika ir finansai)
• III komitetas (socialiniai, humanitariniai ir kultūros klausimai)
• IV komitetas (globa ir nesavavaldžios teritorijos)
• V komitetas (administracija ir biudžetas)
• VI komitetas (teisės klausimai)

Taip pat šie du komitetai:

• Generalinis komitetas – priežiūros komitetas, kurį sudaro asamblėjos pirmininkas, vicepirmininkai ir komitetų vadovai
• Kredencialų komitetas – atsakingas už kiekvienos valstybės narės JT atstovų įgaliojimų nustatymą

Saugumo Taryba

Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.

 

Saugumo Taryba atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Kiti JT organai gali teikti tik rekomendacijas valstybėms narėms, tačiau Saugumo Tarybos sprendimai, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 25 straipsnį, yra privalomi visoms narėms. Saugumo Tarybos priimti sprendimai vadinami rezoliucijomis.

Saugumo Tarybą sudaro penkiolika valstybių narių, iš kurių penkios yra nuolatinės: Kinija, Prancūzija, Rusija, Jungtinė Karalystė, JAV, ir dešimt nenuolatinių, renkamų Generalinės Asamblėjos dvejiems metams: Albanija, Brazilija, Gabonas, Gana, Indija, Airija, Kenija, Meksika, Norvegija ir JAE. Penkios nuolatinės Saugumo Tarybos narės turi veto teisę, todėl gali blokuoti rezoliucijos priėmimą. Nenuolatinių narių rinkimai vykdomi pagal geografinį pasiskirstymą: Afrikos šalims tenka 3 vietos, Azijos-Ramiojo vandenyno regionui – 2, Rytų Europai – 1, Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui – 2, Vakarų Europos ir kitoms šalims – 2 vietos. Saugumo Tarybai vadovauja pirmininkas, kuris yra rotacijos principu kas mėnesį pagal anglišką abėcėlę besikeičiančios valstybės narės delegacijos vadovas.

JT Sekretoriatas

Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Sekretoriatas.

 

JT Sekretoriatas atlieka kasdienes pareigas, reikalingas JT sistemai valdyti ir prižiūrėti. Sekretoriatą sudaro dešimtys tūkstančių tarptautinių valstybės tarnautojų visame pasaulyje, o jam vadovauja generalinis sekretorius, kuriam padeda generalinio sekretoriaus pavaduotojas. Sekretoriato pareigos – teikti informaciją ir priemones, reikalingas JT organų posėdžiams ir vykdyti užduotis pagal Saugumo Tarybos, Generalinės Asamblėjos, Ekonominės ir Socialinės Tarybos bei kitų JT institucijų nurodymus.

Generalinis sekretorius – JT atstovas spaudai ir jų vadovas. JT Chartijoje pareigos apibrėžtos kaip organizacijos aukščiausiasis administracinis pareigūnas. Chartijos 99 straipsnyje teigiama, kad generalinis sekretorius gali atkreipti Saugumo Tarybos dėmesį į „bet kokius klausimus, kurie, jo nuomone, gali kelti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui“. Šios pareigos tapo dvigubu JT organizacijos administratoriaus ir diplomato bei tarpininko, sprendžiančio ginčus tarp valstybių narių ir ieškančio sutarimo dėl pasaulinių klausimų, vaidmeniu.

Generalinį sekretorių skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybai rekomendavus. Konkrečių kriterijų pareigoms užimti nėra, tačiau bėgant metams tapo priimta, kad jos gali būti einamos vieną ar dvi penkerių metų kadencijas. Dabartinis generalinis sekretorius yra portugalas Antonijas Guterešas, kuris 2017 m. pakeitė Ban Ki-muną.

Jungtinių Tautų generaliniai sekretoriai

Nr.	Gen. sekretorius	Tautybė	Nuo	Iki	Pastabos
-	Gladwyn Jebb	Jungtinė Karalystė	1945 m. spalio 24 d.	1946 m. vasario 2 d.	Laikinai ėjo pareigas iki T. Li išrinkimo
1	Trygve Lie	Norvegija	1946 m. vasario 2 d.	1952 m. lapkričio 10 d.	Atsistatydino
2	Dag Hammarskjöld	Švedija	1953 m. balandžio 10 d.	1961 m. rugsėjo 18 d.	Mirė eidamas pareigas
3	U Thant	Birma	1961 m. lapkričio 30 d.	1971 m. gruodžio 31 d.	Pirmas ne europietis ėjęs pareigas
4	Kurt Waldheim	Austrija	1972 m. sausio 1 d.	1981 m. gruodžio 31 d.
5	Javier Pérez de Cuéllar	Peru	1982 m. sausio 1 d.	1991 m. gruodžio 31 d.
6	Boutros Boutros-Ghali	Egiptas	1992 m. sausio 1 d.	1996 m. gruodžio 31 d.	Trumpiausiai ėjo pareigas
7	Kofi Annan	Gana	1997 m. sausio 1 d.	2006 m. gruodžio 31 d.
8	Ban Ki-moon	Pietų Korėja	2007 m. sausio 1 d.	2016 m. gruodžio 31 d.
9	António Guterres	Portugalija	2017 m. sausio 1 d.	Dabartinis

Tarptautinis Teisingumo Teismas

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinis Teisingumo Teismas.

 

Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) – pagrindinė Jungtinių Tautų teisminė institucija. Tai yra Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunolo įpėdinis, įsikūręs buvusioje šio teismo būstinėje – Taikos rūmuose Hagoje, todėl tai vienintelė pagrindinė JT institucija, kurios būstinė nėra Niujorke. Pagrindinė TTT funkcija – spręsti ginčus tarp valstybių. Teismas yra nagrinėjęs tokius klausimus kaip karo nusikaltimai, valstybės suvereniteto pažeidimai ir etninis valymas. Kitos JT institucijos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos pateikti konsultacinę išvadą tarptautinės teisės klausimais. Visos Jungtinių Tautų valstybės narės yra TTT statuto, kuris yra neatsiejama JT Chartijos dalis, dalyvės, o valstybės, kurios nėra JT narės, gali tapti statuto dalyvėmis. TTT sprendimai yra privalomi tik byloje dalyvaujančioms šalims ir, kartu su konsultacinėmis išvadomis, yra tarptautinės teisės šaltiniai. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos devynerių metų kadencijai skiria Generalinė Asamblėja. Teisme negali būti dviejų tos pačios valstybės piliečių.

Ekonominė ir Socialinė Taryba

Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Ekonominė ir Socialinė Taryba.

Ekonominė ir Socialinė Taryba (ECOSOC) padeda Generalinei Asamblėjai skatinti tarptautinį ekonominį ir socialinį bendradarbiavimą bei plėtrą. Įkurta kaip pagrindinis JT forumas sprendžiant pasaulines problemas ir yra didžiausias bei sudėtingiausias JT organas. ECOSOC funkcijos – rinkti duomenis, vykdyti tyrimus ir konsultuoti bei teikti rekomendacijas valstybėms narėms. Jos veiklą pirmiausia vykdo pagalbinės institucijos, orientuotos į įvairias sritis, pvz., Jungtinių Tautų nuolatinis forumas čiabuvių klausimais (konsultuoja JT agentūras su čiabuviais susijusiais klausimais), Jungtinių Tautų Miškų forumas (koordinuoja ir skatina tvarų miškų valdymą), Jungtinių Tautų statistikos komisija (koordinuoja informacijos rinkimo pastangas tarp agentūrų), Tvarios plėtros komisija (koordinuoja pastangas tarp JT agentūrų ir NVO, siekiančių tvariosios plėtros). ECOSOC taip pat gali suteikti konsultacinį statusą nevyriausybinėms organizacijoms. 2021 m. tokį statusą turėjo beveik 5600 organizacijų.

Specializuotosios agentūros

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Specializuotos Jungtinių Tautų agentūros.

JT Chartija numato, kad kiekvienas pagrindinis Jungtinių Tautų organas gali steigti įvairias specializuotąsias agentūras savo funkcijoms atlikti. Specializuotosios agentūros yra savarankiškos organizacijos, bendradarbiaujančios su Jungtinėmis Tautomis ir tarpusavyje per Ekonominės ir Socialinės Tarybos koordinavimo mechanizmus. Kiekviena jų buvo integruota į JT sistemą pagal susitarimą su Jungtinėmis Tautomis (57 str.). Yra 15 specializuotųjų agentūrų, kurių tikslas – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose panašiose srityse.

Jungtinių Tautų specializuotosios agentūros

Nr.	Santrumpa	Agentūra	Būstinė	Vadovas	Įkurta
1	MŽŪO, FAO	Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija	Roma, Italija	Qu Dongyu	1945
2	TCAO, ICAO	Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija	Monrealis, Kanada	Juan Carlos Salazar	1947
3	IFAD	Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas	Roma, Italija	Gilbert Houngbo	1977
4	TDO, ILO	Tarptautinė darbo organizacija	Ženeva, Šveicarija	Guy Ryder	1946 (1919)
5	TJO, IMO	Tarptautinė jūrų organizacija	Londonas, Jungtinė Karalystė	Kitack Lim	1948
6	TVF, IMF	Tarptautinis valiutos fondas	Vašingtonas, JAV	Kristalina Georgieva	1945 (1944)
7	TTS, ITU	Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga	Ženeva, Šveicarija	Houlin Zhao	1947 (1865)
8	UNESCO	Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija	Paryžius, Prancūzija	Audrey Azoulay	1946
9	UNIDO	Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija	Viena, Austrija	Gerd Müller	1967
10	UNWTO	Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija	Madridas, Ispanija	Zurab Pololikashvili	1974
11	PPS, UPU	Pasaulinė pašto sąjunga	Bernas, Šveicarija	Masahiko Metoki	1947 (1874)
12	PBG, WBG	Pasaulio banko grupė	Vašingtonas, JAV	David Malpass (pirmininkas)	1945 (1944)
13	PSO, WHO	Pasaulio sveikatos organizacija	Ženeva, Šveicarija	Tedros Adhanom	1948
14	PINO, WIPO	Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija	Ženeva, Šveicarija	Daren Tang	1974
15	PMO, WMO	Pasaulinė meteorologijos organizacija	Ženeva, Šveicarija	Petteri Taalas (gen. sekretorius)   Gerhard Adrian (pirmininkas)	1950 (1873)

Fondai, programos ir kitos institucijos

Jungtinių Tautų sistema apima daugybę savarankiškų, atskirai administruojamų fondų, programų, tyrimų ir mokymo institutų bei kitų pagalbinių institucijų. Kiekviena šių institucijų turi savo veiklos sritį, institucinę struktūrą ir biudžetą. Pvz., Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ir Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) veikia nepriklausomai nuo Jungtinių Tautų, tačiau palaiko oficialius partnerystės susitarimus. Jungtinės Tautos didžiąją dalį savo humanitarinės veiklos atlieka per šias institucijas, pvz., užkerta kelią badui ir netinkamai mitybai (Pasaulio maisto programa), saugo pažeidžiamus ir perkeltuosius žmones (UNHCR) ir kovoja su ŽIV/AIDS pandemija (UNAIDS).

Jungtinių Tautų programos ir fondai

Santrumpa	Agentūra	Būstinė	Vadovas	Įkurta
UNDP	Jungtinių Tautų plėtros programa	Niujorkas, JAV	Achim Steiner	1965 m.
UNICEF	Jungtinių Tautų vaikų fondas	Niujorkas, JAV	Catherine M. Russell	1946 m.
UNCDF	Jungtinių Tautų kapitalo plėtros fondas	Niujorkas, JAV	Marc Bichler	1966 m.
WFP	Pasaulio maisto programa	Roma, Italija	David Beasley	1963 m.
JTAP, UNEP	Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa	Nairobis, Kenija	Inger Andersen	1972 m.
UNFPA	Jungtinių Tautų gyventojų fondas	Niujorkas, JAV	Natalia Kanem	1969 m.
UN-HABITAT	Jungtinių Tautų žmonių gyvenviečių programa	Nairobis, Kenija	Maimunah Mohd Sharif	1978 m.
UNV	Jungtinių Tautų savanoriai	Bona, Vokietija	Richard Dictus	1978 m.

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Jungtinių Tautų valstybės narės.

 

Visos nepriklausomos ir neginčijamos pasaulio valstybės, išskyrus Vatikaną, yra Jungtinių Tautų narės. Pietų Sudanas, prisijungęs 2011 m. liepos 14 d., yra naujausias JT narys. Organizacijai šiuo metu priklauso 193 valstybės. JT Chartija numato narystės taisykles:

Taip pat yra dvi valstybės stebėtojos: Vatikanas ir Palestina. Kuko Salos ir Niujė, laisvai asocijuotos su Naująja Zelandija, yra visateisės kelių JT specializuotųjų agentūrų narės, o JT Sekretoriatas pripažino jų „gebėjimą sudaryti sutartis“.

Indonezija buvo pirmoji ir vienintelė šalis, pasitraukusi iš Jungtinių Tautų, protestuodama prieš Malaizijos išrinkimą nenuolatine Saugumo Tarybos nare 1965 m. Įkūrusi CONEFO kaip trumpalaikę JT varžovę, Indonezija atnaujino savo narystę 1966 m.

Taikos ir saugumo palaikymas

Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų taikdarystė.

Vienas svarbiausių Jungtinių Tautų tikslų – taikos išsaugojimas. Jungtinės Tautos, gavusios Saugumo Tarybos pritarimą, į konflikto regioną siunčia taikdarius konfliktui sustabdyti ir, jei įmanoma, išspręsti. Kadangi Jungtinės Tautos neturi savo karinių pajėgų, taikos palaikymo pajėgas sudaro valstybių narių siunčiami kariai. Jie kartais vadinami „mėlynaisiais šalmais“, nes dėvi išsiskiriančius mėlynus šalmus. 1988 m. taikos palaikymo pajėgos gavo Nobelio taikos premiją.

 

Nuo 1947 m. Jungtinės Tautos įvykdė 71 taikos palaikymo operaciją. Iki 2021 m. į JT misijas buvo išsiųsta daugiau nei 88 000 taikos palaikymo stebėtojų iš 121 šalies. Didžiausia yra Jungtinių Tautų misija Pietų Sudane (UNMISS), kurioje dirba beveik 19 200 žmonių, mažiausia – Jungtinių Tautų karinė stebėtojų grupė Indijoje ir Pakistane (UNMOGIP), kurią sudaro 113 civilių ir ekspertų, atsakingų už ugnies nutraukimo Džamu ir Kašmyre stebėjimą. Nuo 1948 m. JT taikdariai su Jungtinių Tautų paliaubų priežiūros organizacija (UNTSO) buvo dislokuoti Artimuosiuose Rytuose – tai ilgiausiai veikianti aktyvi taikos palaikymo misija.

2005 m. atliktas tyrimas parodė, kad Jungtinės Tautos sėkmingai įgyvendina 2/3 taikos palaikymo misijų. Žmogaus saugumo ataskaitoje užfiksuotas karų, genocidų ir žmogaus teisių pažeidimų skaičiaus mažėjimas nuo Šaltojo karo pabaigos ir pateikti įrodymai, nors ir netiesioginiai, kad tarptautinis aktyvizmas, kuriam daugiausia vadovavo JT, buvo pagrindinė ginkluotų konfliktų sumažėjimo priežastis. Jungtinės Tautos ne tik siekė išlaikyti taiką, bet ir pačios įsikišo į karinius konfliktus, pvz., Korėjos karą ir intervenciją į Iraką po Persijos įlankos karo. 2008–2021 m. paskelbti tyrimai parodė, kad JT taikos palaikymo operacijos yra veiksmingesnės siekiant užtikrinti ilgalaikę taiką ir sumažinti civilių aukų skaičių.

 

Jungtinės Tautos taip pat sulaukė kritikos dėl nesėkmių. Daugeliu atvejų valstybės narės rodė nenorą pasiekti ar vykdyti Saugumo Tarybos rezoliucijas. Manoma, kad nesutarimai Saugumo Taryboje dėl karinių veiksmų ir intervencijos nesugebėjo užkirsti kelio Bangladešo genocidui 1971 m., Kambodžos genocidui XX a. 8 deš. ir Ruandos genocidui 1994 m. JT kaltinamos nepajėgus sutrukdyti Srebrenicos žudynėms ar užbaigti taikos palaikymo operacijų Somalio pilietinio karo metu. JT taikdariai taip pat buvo apkaltinti vaikų išžaginimu, prostitučių ieškojimu ir seksualine prievarta per įvairias taikos palaikymo misijas Kongo DR, Haityje, Liberijoje, Sudane, Burundyje ir Dramblio Kaulo Krante. Mokslininkai nurodė, kad JT taikdariai iš Nepalo atsakingi už 2010 m. Haičio choleros protrūkį, nusinešusį daugiau nei 8 000 gyvybių.

Be taikos išsaugojimo, Jungtinės Tautos taip pat aktyviai skatina nusiginklavimą. Ginkluotės reguliavimas buvo įtrauktas į JT Chartiją 1945 m. ir numatytas kaip būdas apriboti žmogiškųjų ir ekonominių išteklių naudojimą jos kūrimui. Branduoliniai ginklai atsirado praėjus vos kelioms savaitėms po Chartijos pasirašymo, todėl buvo priimta pirmoji Generalinės Asamblėjos rezoliucija, raginanti pateikti konkrečius pasiūlymus, kaip „iš nacionalinės ginkluotės pašalinti atominius ir kitus masinio naikinimo ginklus“. Jungtinės Tautos dalyvavo sudarant ginklų ribojimo sutartis, pvz., Kosminės erdvės sutartis, Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, Sutartis dėl jūros dugno, Biologinių ginklų konvencija, Cheminių ginklų konvencija ir Otavos sutartis. Ginklų platinimo klausimus prižiūri trys JT institucijos: Tarptautinė atominės energijos agentūra, Cheminio ginklo uždraudimo organizacija ir Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacija. Be to, daugelis taikos palaikymo misijų siekia nusiginklavimo: kelios operacijos Vakarų Afrikoje nuginklavo maždaug 250 000 buvusių kovotojų ir apsaugojo dešimtis tūkstančių ginklų bei milijonus amunicijos.

Žmogaus teisės

Kitas pagrindinis Jungtinių Tautų tikslas – „ugdyti ir skatinti pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ar religijos“, o valstybės narės įsipareigoja imtis „bendrų ir individualių veiksmų“, siekdamos šias teises apginti.

 

1948 m. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią parengė Žmogaus teisių komisija, vadovaujama amerikiečių diplomatės ir aktyvistės Eleonoros Ruzvelt. Dokumente skelbiamos pagrindinės pilietinės, politinės ir ekonominės teisės, užtikrinamos visiems žmonėms. Deklaracija yra „bendras visų žmonių ir tautų siekių standartas“, o ne teisiškai įpareigojantis dokumentas, tačiau ji tapo dviejų privalomų sutarčių – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto – pagrindu. Praktikoje Jungtinės Tautos negali imtis reikšmingų veiksmų prieš žmogaus teisių pažeidimus be Saugumo Tarybos rezoliucijos, nors atlieka didelį darbą tirdamos ir pranešdamos apie pažeidimus.

1979 m. priimta Moterų diskriminacijos panaikinimo konvencija, 1989 m. – Vaiko teisių konvencija. Pasibaigus Šaltajam karui, pastangos ginti žmogaus teises įgavo naują impulsą. Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisija, įkurta 1993 m., prižiūrėjo JT žmogaus teisių klausimus, remdamasi tų metų Pasaulinės žmogaus teisių konferencijos rekomendacija. 2006 m. ją pakeitė Žmogaus teisių taryba, kurią sudaro 47 šalys. Tais pačiais metais priimta Deklaracija dėl čiabuvių teisių, o 2011 m. – pirmoji rezoliucija, pripažįstanti LGBTQ+ bendruomenės narių teises.

Ekonominė plėtra ir humanitarinė pagalba

Dar vienas Jungtinių Tautų tikslas – „siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant tarptautines ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio problemas“. Siekiant šio tikslo buvo sukurta daugybė institucijų, pavaldžių Generalinei Asamblėjai ir ECOSOC. 2000 m. 192 JT valstybės narės susitarė iki 2015 m. pasiekti aštuonis Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT). Siekiant įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, 2015 m. pradėti įgyvendinti Darnaus vystymosi tikslai (DVT).

Jungtinių Tautų plėtros programa (UNDP), subsidijomis pagrįstos techninės pagalbos organizacija, yra viena pirmaujančių institucijų tarptautinės plėtros srityje. Organizacija taip pat skelbia JT žmogaus socialinės raidos indeksą – santykinį rodiklį, kuriuo šalys reitinguojamos pagal skurdą, raštingumą, išsilavinimą, gyvenimo trukmę ir kitus veiksnius. Maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO) skatina žemės ūkio plėtrą ir maisto išteklių apsaugą. 1946 m. įkurtas Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF), skirtas padėti nuo Antrojo pasaulinio karo nukentėjusiems Europos vaikams, vėliau išplėtė savo misiją visame pasaulyje.

Pasaulio banko grupė (PBG) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra nepriklausomos specializuotos agentūros ir stebėtojai JT sistemoje. Iš pradžių jie suformuoti atskirai nuo JT pagal Breton Vudso susitarimą. Pasaulio bankas teikia paskolas tarptautinei plėtrai finansuoti, o TVF skatina tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą ir teikia skubias paskolas šalims, turinčioms didelį mokėjimų balanso deficitą.

 

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), viena didžiausių JT agentūrų, daugiausia dėmesio skiria tarptautinėms sveikatos problemoms ir kovai su ligomis. 1980 m. PSO paskelbė, kad baigė kovą su raupais. Vėlesniais dešimtmečiais PSO įveikė poliomielitą, upinį aklumą ir raupsus. Jungtinių Tautų ŽIV/AIDS programa (UNAIDS) koordinavo organizacijos atsaką į AIDS epidemiją. Jungtinių Tautų gyventojų fondas, dalį savo išteklių skiriantis kovai su ŽIV, yra didžiausias pasaulyje reprodukcinės sveikatos ir šeimos planavimo paslaugų finansavimo šaltinis.

Jungtinės Tautos, kartu su Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimu, imasi pagrindinio vaidmens koordinuojant skubią pagalbą. Pasaulio maisto programa (WFP) teikia pagalbą maistu reaguodama į badą, stichines nelaimes ir karinius konfliktus. Organizacija per metus vidutiniškai maitina 90 milijonų žmonių iš 80 šalių. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras (JTVPK) siekia ginti pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų ir asmenų be pilietybės teises. JTVPK ir WFP veikla finansuojama iš savanoriškų nevalstybinių organizacijų ir privačių asmenų įnašų.

Aplinkosauga ir klimatas

Pagrindiniai straipsniai – Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa, Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija ir Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija.

 

Nuo Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programos (JTAP) įsteigimo 1972 m., aplinkos klausimai tapo svarbia JT darbotvarkės dalimi. Nesėkmės šioje srityje paskatino surengti 1992 m. Žemės viršūnių susitikimą Rio de Žaneire, kuriuo siekta šioms pastangoms suteikti naują impulsą. 1988 m. JTAP ir Pasaulinė meteorologijos organizacija (PMO) įsteigė Tarpvyriausybinę klimato kaitos komisiją, kuri vertina ir teikia ataskaitas apie globalinio atšilimo tyrimus. Jungtinių Tautų remiamas Kioto protokolas nustatė teisiškai privalomus taršos mažinimo tikslus ratifikuojančioms valstybėms.

Jungtinės Tautos savo struktūroje turi nemažai padalinių, daugiau ar mažiau susijusių su aplinkos apsaugos klausimais. Iš jų tiesiogiai tokio pobūdžio problemas sprendžia Aplinkos apsaugos programa, kartais bendradarbiaudama su vystymo programa. Aplinkosaugos klausimai nagrinėjami ir komisijose, kaip kad Darnios raidos arba Europos ekonominėje komisijoje. Miškų forumas taip pat gali būti siejamas su šia sritimi.

Siekdamos vystyti tarptautines aplinkosaugos institucijas Jungtinės Tautos organizuoja didelio masto konferencijas. Pradedant 1972 m. vykusia Žmogaus aplinkos konferencija, jos vyksta kas dešimt metų.

• 1972 m. – Žmogaus aplinkos konferencija (Stokholmas)
• 1982 m. – Stokholmas+10 (Nairobis)
• 1992 m. – Aplinkos ir plėtros konferencija (Rio de Žaneiras)
• 2002 m. – Žemės susitikimas dėl darnios plėtros (Johanesburgas)
• 2012 m. – Konferencija dėl darnios plėtros (Rio de Žaneiras)

Šių konferencijų metu buvo susitarta dėl daugelio svarbių tarptautinių konvencijų, kaip kad Biologinės įvairovės, Bendrosios klimato kaitos, Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos, CITES ir kitų.

• Ball, Howard (2011). Genocide: A Reference Handbook. Contemporary World Issues. Santa Barbara, California: ABC-CLIO. ISBN 978-1-59884-488-7.
• Coulon, Jocelyn (1998). Soldiers of Diplomacy: The United Nations, Peacekeeping, and the New World Order. University of Toronto Press. ISBN 978-0-8020-0899-2.
• Fasulo, Linda (2004). An Insider's Guide to the UN. New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-10155-3.
• Fomerand, Jacques (2009). The A to Z of the United Nations. Lanham, Maryland: Scarecrow Press. ISBN 978-0-8108-5547-2.
• Gold, Dore (2004). Tower of Babble: How the United Nations Has Fueled Global Chaos. New York: Crown Forum. ISBN 978-1-4000-5475-6.
• Grant, Thomas D. (2009). Admission to the United Nations: Charter Article 4 and the Rise of Universal Organization. Legal Aspects of International Organization. 50. Leiden, Netherlands: Martinus Nijhoff Publishers. ISBN 978-90-04-17363-7. ISSN 0924-4883.
• Hoopes, Townsend; Brinkley, Douglas (2000) [1997]. FDR and the Creation of the U.N. New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-08553-2.
• Kennedy, Paul (2007) [2006]. The Parliament of Man: The Past, Present, and Future of the United Nations. New York: Random House. ISBN 978-0-375-70341-6.
• Manchester, William; Reid, Paul (2012). The Last Lion: Winston Spencer Churchill. 3: Defender of the Realm, 1940–1965. New York: Little Brown and Company. ISBN 978-0-316-54770-3.
• Meisler, Stanley (1995). United Nations: The First Fifty Years. New York: Atlantic Monthly Press. ISBN 978-0-87113-616-9.
• Mires, Charlene (2013). Capital of the World: The Race to Host the United Nations. New York University Press. ISBN 978-0-8147-0794-4.
• Osmańczyk, Edmund Jan (2004). Mango, Anthony (red.). Encyclopedia of the United Nations and International Agreements. 4. Taylor & Francis. ISBN 978-0-415-93924-9.
• Schlesinger, Stephen C. (2003). Act of Creation: The Founding of the United Nations: A Story of Super Powers, Secret Agents, Wartime Allies and Enemies, and Their Quest for a Peaceful World. Boulder, Colorado: Westview Press. ISBN 978-0-8133-3324-3.
• Sherwood, Robert E. (1948). Roosevelt and Hopkins: An Intimate History. New York: Harper and Brothers.
• Weiss, Thomas G.; Daws, Sam, eds. (2009) [2007]. The Oxford Handbook on the United Nations. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-956010-3.
• Wistrich, Robert S. (2010). A Lethal Obsession: Anti-Semitism from Antiquity to the Global Jihad. New York: Random House. ISBN 978-1-4000-6097-9.

Vikiteka: Jungtinių Tautų Organizacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficialus puslapis