Indija

Kitos reikšmės – Indija (reikšmės).

Indijos Respublika hind. भारत गणराज्य Bhārat Gaṇarājya angl. Republic of India
Vėliava Herbas
Devizas: „Tik tiesa nugali“
Himnas: „Visų žmonių dvasios vedly, pergalė!“
Indija žemėlapyje
Valstybinė kalba	hindi, anglų ir dar 22 regioninės kalbos.
Sostinė	Naujasis Delis
Didžiausias miestas	Mumbajus
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Ministras pirmininkas	Droupadi Murmu Narendra Modi
Plotas  • Iš viso  • % vandens	3 287 263 km2 (7) 9,6 %
Gyventojų  • 2021  • Tankis	1 407 563 842 (2) 416,4 žm./km2 (19)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2022 3 534,743 mlrd. $ (5) 2 515 $ (142)
Valiuta	Indijos rupija (₹) (INR)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+5:30 (IST) netaikomas
Nepriklausomybė Atgauta Respublika	nuo Jungtinės Karalystės 1947 m. rugpjūčio 15 d. 1950 m. sausio 26 d.
Interneto kodas	.in
Šalies tel. kodas	+91
Kirčiavimas	Ìndija

भारत, IAST: Bhārat, angl. India), oficialiai Indijos Respublika (hind. भारत गणराज्य, IAST: Bhārat Gaṇarājya, angl. Republic of India) – valstybė Pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių (JT vertinimu, 2023 m. tapo pirma) ir septinta pagal plotą. Indija šiaurės vakaruose ribojasi su Pakistanu, šiaurėje – su Kinija, Nepalu, Butanu, rytuose – su Mianmaru ir Bangladešu. Vakaruose šalis prieina prie Arabijos jūros, rytuose – prie Bengalijos įlankos, o pietuose krantus skalauja Indijos vandenynas. Netoli Indijos krantų yra salų valstybės – Šri Lanka, Maldyvai ir Indonezija.

Indijos subkontinente dar III a. pr. m. e. gyveno Indo slėnio civilizacija. II a. pr. m. e. pradėti rašyti seniausi hinduizmo šventraščiai. Kastų sistema išsivystė I a. pr. m. e., šiuo laikotarpiu taip pat ėmė plisti budizmas ir džainizmas. Ankstyvasis politinis konsolidavimas vyko įsigalėjus Maurjų ir Guptų imperijoms; vėlyvesnės Vidurinės Indijos karalystės padarė poveikį kultūroms net Pietryčių Azijos šalyse.

Viduramžiais į šalį atkeliavo judaizmas, zoroastrizmas ir islamas, iškilo sikizmas; visa tai padarė įtaką šalies kultūrinei įvairovei. Didžioji šiaurinių teritorijų dalis pateko į Delio sultanato sudėtį, pietinė buvo suvienyta Vijanagos imperijos. Spartesnis ekonominis vystymasis vyko Mogolų imperijos laikais. XVIII a. vid. subkontinentas buvo užvaldytas Britų Rytų Indijos kompanijos, o XIX a. vid. tapo Britų Indija, pavaldžia Didžiajai Britanijai kolonija. Vėlyvajame XIX a. Indijoje susiformavo tautinis judėjimas, kuris vėliau, vadovaujant Mahatmai Gandžiui pasižymėjo nesmurtiniu pasipriešinimu ir galų gale 1947 m. iškovojo Indijai nepriklausomybę.

Indija yra daugiausiai gyventojų turinti pasaulio demokratija. Politinė sistema – federacinė respublika su parlamentiniu valdymu. Šalį sudaro 29 valstijos ir 7 sąjunginės teritorijos. Per paskutinius dvidešimt metų gerokai padidėjo tiek Indijos gyventojų skaičius, tiek šalies strateginė svarba. Indija per paskutinius kelis dešimtmečius tapo svarbia karine galybe, turinčia antrą didžiausią armiją pasaulyje, branduolinį ginklą. Pagal karines išlaidas šalis yra penkta pasaulyje. 2017 m. Indijos ekonomika buvo šeštoji pagal nominalųjį BVP ir trečioji pagal perkamosios galios paritetą. Po rinkos ekonomikos reformų 1991 m. Indija tapo viena grečiausiai augančių didžiųjų ekonomikų ir yra laikoma naujai industrializuota šalimi. Kita vertus, šalyje išlieka skurdo, korupcijos, nepakankamos mitybos ir nepakankamos sveikatos sistemos infrastruktūros problemos.

Šalies pavadinimą nulėmė Indo upė (Sindh), kuri dabar teka daugiausia Pakistane. Per iranėnų kalbas Indo vardas Hinduš pateko į graikų kalbą ir ten tapo Indos, o paskui kraštui už Indo upės graikai suteikė pavadinimą India. Patys indai savo šalį vadina kitaip – Bharat (pavadinimas kilo nuo Bharatų dinastijos), tačiau ir tarp pačių indų esama skirtumų.

Pagrindinis straipsnis – Indijos istorija.

 

Seniausi žinomi žmonių gyvenimo Indijoje pėdsakai yra akmens amžiaus olų piešiniai Madhja Pradeše.

Seniausios žinomos nuolatinės žemdirbių gyvenvietės atsirado prieš 9000 metų. Tuomet Šiaurės Vakarų Indijoje užgimusi vad. Hakros keramikos, arba Mergarcho kultūra ilgainiui transformavosi į Harapos („Indo slėnio“) civilizaciją (~3100–1900 m. pr. m. e.).

Daugumos indų iki šiol išpažįstamas hinduizmas atsirado iš vedinės (senovės indoarijų) ir Šiaurės Indostano aborigenų (neindoarijų) kultūrų sąveikos. I tūkstm. pr. m. e. II pusėje suklestėjo dvi vedizmo atžvilgiu heterodoksinės religijos – džainizmas ir budizmas. Tuo pat metu Šiaurės Rytų Indostane daugelio nepriklausomų karalysčių vietoje iškilo Maurjų imperija. Vėlesnis Guptų dinastijos laikotarpis istorikų laikomas Indijos „Aukso amžiumi“. Tuomet globojami įvairių valstybių imperatorių bei karalių Indijoje klestėjo menai, matematika, architektūra, astronomija, religinė filosofija.

„Brandžiaisiais“ Viduramžiais didžioji Indijos dalis buvo valdoma Delio sultonų, nuo XVI a. – Mogolų dinastijos imperatorių.

Dėl Indijos karalysčių susiskaldymo atvykę portugalų, prancūzų ir anglų pirkliai rado palankias kolonizacijai sąlygas. Praktiškai visa Indija pateko į Anglijos imperijos sudėtį. Anglijos kolonizacijai buvo priešinamasi – žymiausias yra 1857 m. sipajų sukilimas. Po sukilimo Indijoje ėmė stiprėti nepriklausomybės judėjimas. 1947 m. rugpjūčio 15 d. Indija gavo visišką nepriklausomybę ir tapo sekuliaria respublika.

Po nepriklausomybės Indija kariavo keturis karus su savo kaimynais. Nuo 1975 m. iki 1977 m. ministrė pirmininkė Indira Gandi paskelbė nepaprastąją padėtį, buvo sustabdytos piliečių teisės, suimami ir be teismo kalinami civiliai gyventojai. 1998 m. dykumoje Indijos vyriausybė susprogdino penkias kovines branduolines galvutes, taip patvirtindama savo kaip branduolinės valstybės statusą. 1999 m. Indija mobilizavo ir permetė savo karines pajėgas į Kašmyrą, siekdama išstumti musulmonų teroristus (kartais vadinami partizanais, nes siekia Kašmyro nepriklausomybės), remiamus Pakistano.

Pagrindinis straipsnis – Indijos politinė sistema.

 

Indija yra didžiausia pasaulio demokratija. Šalis – daugiapartinė parlamentinė respublika. Šalyje yra septynios pripažintos nacionalinės politinės partijos, tarp jų didžiausios – centro kairės Indijos nacionalinis kongresas ir dešinioji Indijos tautos partija. Taip pat egzistuoja daugiau nei 40 regioninių partijų. Didžiąją laikotarpio tarp 1950 m. – po to, kai Indija tapo respublika, – ir vėlyvojo devintojo dešimtmečio dalį Kongresas turėjo daugumą Indijos parlamente. Tačiau nuo to laiko vis didesnį atstovavimą įgyja Indijos tautos partija. Dėl regioninių partijų įtakos vis dažniau prireikia kurti daugiapartines centro koalicijas.

Indija yra federacija su parlamentiniu valdymu, besiremiančiu Indijos konstitucija, aukščiausiu valstybės įstatymu. Tai konstitucinė respublika su atstovaujamąja demokratija, kurioje vyrauja „daugumos valdžia“, tačiau taip pat „mažumų teisės saugomos įstatymu“. Indijos federalizmas reiškia galios pasidalijimą tarp sąjunginės, arba centrinės, valdžios ir valdžios kiekvienoje valstijoje. Valdžia laikosi konstitucijoje numatytu galių atskyrimu. Indijos konstitucija, kuri buvo priimta 1950 m. sausio 26 d., savo preambulėje Indiją skelbia suverenia, socialistine, pasaulietine, demokratine respublika. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio Indijoje pastebėta federalizacija, kai iki tol buvusios silpnos ir tik „pusiau federacinės“, dėl politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių valstijos įgijo daugiau galios.

 

Valdžią Indijoje sudaro trys institucijos: vykdomoji valdžia, kurią sudaro simbolines galias turintis prezidentas ir daugiausiai galių turintis premjeras, atskaitingas leidžiamajai valdžiai, įstatymų leidžiamoji valdžia, kurią sudaro dvejų rūmų parlamentas, bei įstatyminė valdžia, sudaryta iš trijų pakopų nepriklausomų teismų – aukščiausiojo teismo ir jo pirmininku, 24 aukštieji teismai ir daug vietinių teismų.

Pagrindiniai straipsniai – Indijos ginkluotosios pajėgos ir Indijos tarptautiniai santykiai.

 

 

Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Indija palaikė draugiškus santykius su daugeliu valstybių. Šeštajame dešimtmetyje Indija aktyviai palaikė dekolonizaciją Afrikoje ir Azijoje bei buvo viena Neprisijungimo judėjimo iniciatorių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Indijos karinės pajėgos, kaimyninių valstybių kvietimu, dukart prisidėjo prie karinės intervencijos: Šri Lankoje tarp 1987 ir 1990 m. bei 1988 m. Maldyvuose, siekiant sutrukdyti karinį perversmą. Indijos santykiai su Pakistanu visą šių šalių egzistavimo laikotarpį įtempti, net keturis kartus šios kaimyninės valstybės tarpusavyje kariavo – 1947, 1965, 1971 ir 1999 metais. Trys šių karų vyko dėl ginčytinų teritorijų Kašmyre, tuo tarpu ketvirtas, vykęs 1971 m., kilo dėl Indijos paramos Bangladešui jo nepriklausomybės kare. Po septintajame dešimtmetyje vykusių karų su Kinija ir Pakistanu, Indija ėmė siekti artimų karinių ir ekonominių ryšių su Sovietų Sąjunga. Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje SSRS tapo pagrindine ginklų tiekėja Indijai.

Be itin draugiškų santykių su Rusija, Indija taip pat gynybos srityje bendradarbiauja su Izraeliu ir Prancūzija. Pastaraisiais metais Indija yra viena aktyviausių Pietų Azijos regioninio bendradarbiavimo asociacijos ir PPO narių. Šalis yra išsiuntusi 100 000 karių ir policininkų į 35 JTO taikos palaikymo misijas keturiuose žemynuose. Indija dalyvauja Rytų Azijos viršūnių susirinkimo, G8+5, kituose daugiašaliuose forumuose. Šalis palaiko glaudžius ryšius su Pietų Amerika, Azija ir Afrika. Indija taip pat vykdo vadinamą Žiūrėk į rytus (angl. Look East) politiką, siekdama stiprinti partnerystę su ASEAN valstybėmis, taip pat Japonija ir Pietų Korėja. Pagrindinis tikslas tarp kitų – ekonominės investicijos ir regioninis saugumas.

Po Kinijos įvykdyto branduolinio ginklo bandymo 1964 m. bei pakartotinių grasinimų įsikišti į 1965 m. karą, paremiant Pakistaną, Indija ėmė vystyti branduolinę programą ir jau 1974 m. įvykdė savo pirmąjį branduolinio ginklo bandymą, o 1998 m. – požeminį bandymą. Nepaisant kritikos ir karinių sankcijų, kurių Indija sulaukia iš tarptautinės bendruomenės, šalis nėra pasirašiusi nei branduolinių ginklų uždraudimo, nei branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, tvirtindama, kad abi jos su trūkumais ir diskriminacinės. Be branduolinės programos Indija vysto balistinių raketų gynybos skydo statybą ir bendradarbiauja su Rusija, kuriant penktos kartos naikintuvą Sukhoi/HAL FGFA.

Po Šaltojo karo Indija sustiprino ekonominį, strateginį ir karinį bendradarbiavimą su JAV ir Europos Sąjunga. Indija daug investuoja į branduolinės energijos gavybą ir yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Rusija, Prancūzija, JK ir Kanada.

Indijos prezidentas yra vyriausiasis karinių pajėgų vadas. Indijos ginkluotosios pajėgos turi 1,395 mln. aktyvaus personalo karių ir yra antros pagal dydį pasaulyje. Pajėgas sudaro Indijos armija, Indijos karinis laivynas, Indijos oro pajėgos ir Indijos pakrantės apsauga. Oficialus biudžetas gynybai siekė 36,03 mlrd. JAV dolerių ir sudarė 1,83 % BVP išlaidų. Dauguma karinių išlaidų skiriama gynybai prieš Pakistaną bei siekiant sukurti atsvarą Kinijos įtakai Indijos vandenyne. 2017 m. gegužę Indijos kosmoso tyrimų organizacija paleido Pietų Azijos satelitą kaip Indijos dovaną kaimyninėms PARBA narėms. 2018 m. spalį Indija pasirašė 5,43 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį su Rusija dėl Zenitinių raketų sistemos S-400 „Triumf“.

Indijos–Lietuvos santykiai

Pagrindinis straipsnis – Indijos–Lietuvos santykiai.

Indija ir Lietuva yra užmezgusios dvišalius santykius, Indijos sostinėje Delyje veikia Lietuvos Respublikos ambasada (ambasadorius Laimonas Talat-Kelpša), Vilniuje – Indijos garbės konsulatas (ambasadorius Tsevangas Namgielas). Lietuvos nepriklausomybę Indija pripažino 1991 m. rugsėjo 9 d., o diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 metų balandžio 27 dieną.

Pagrindinis straipsnis – Indijos valstijos ir teritorijos.

Indija suskirstyta į 29 valstijas (kurios suskirstytos į apskritis) ir 7 sąjungines teritorijas.

 

Valstijos:

Sąjunginės teritorijos

• A. Andamanų ir Nikobarų salos
• B. Čandigarchas
• C. Dadra ir Nagar Havelis bei Damanas ir Diu
• D. Džamu ir Kašmyras
• E. Ladakas
• F. Lakšadvipas
• G. Delio nacionalinė sostinės teritorija
• H. Pondičeris

Pagrindinis straipsnis – Indijos geografija.

 

Indija užima didžiąją Indijos subkontinento dalį ir yra septinta pagal plotą pasaulio šalis. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalajai – aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Aukščiausia šalies vieta – Kančendžungos kalnas Himalajuose (8568 m). Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano plokščiakalnis. Jį supa dvi neaukštų kalnų grandinės – Vakarų Ghatai ir Rytų Ghatai.

Ilgiausios Indijos upės yra Ganga, Brahmaputra, Jamuna, Godavarė, Kaverė, Narmada, Krišna. Vasaros musono metu smarkiai ištvinsta, o per sausras labai nusenka (vandeningesnės lieka iš Himalajų tekančios upės). Upių vanduo gausiai naudojamas drėkinimui, įrengta daug užtvankų.

Didžiosios šalies dalies gamtiniai kraštovaizdžiai smarkiai sukultūrinti. Daug kur plyti savanos, kserofitų retmiškiai, sausieji atogrąžų miškai, šiaurės vakaruose – krūmokšnių pusdykumės ir dykumos. Pavėjiniuose Vakarų Ghatų šlaituose, Brahmaputros baseine, Rytų Himalajų priekalnėse veši drėgnieji atogrąžų miškai. Himalajų papėdėse plyti pelkėtos džiunglės (terajai), aukščiau – musoniniai miškai, kalnų mišrieji ir spygliuočių miškai.

Klimatas musoninis subekvatorinis, tropinis. Drėgnojo vasaros musono metu iškrenta 70–90 % metinio kritulių kiekio. Žiema sausa ir vėsi (šiaurėje), o nuo kovo iki gegužės orai sausi ir karšti. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo 15 °C šiaurėje (neskaitant dar šaltesnių kalnų rajonų) iki 27 °C pietuose. Karščiausią gegužės mėnesį vidutinė temperatūra laikosi apie 28–35 °C. Mažiausiai kritulių per metus iškrenta Tharo dykumoje (<100 mm), centrinėse srityse – 300–400 mm, Rytų Himalajauose – 3000–6000 mm (ten yra ir viena drėgniausių Žemės vietų – Čarapundžis, ~12 000 mm per metus). Dažnos sausros, karščio bangos.

Regionai

Gamtiškai ir kultūriškai Indija skirstoma į kelis regionus:

• Šiaurės Indija – apima Indo–Gangos lygumos vakarinę dalį ir Himalajų priekalnes (Radžasthanas, Utar Pradešas, Džamu ir Kašmyras, Delis ir kt.); vyrauja hindi-urdu, pandžabų kalbos, regionas patyrė didelę musulmonišką įtaką. Senovėje – arijų (vedų) kultūros lopšys (Arjavarta)
• Vidurio Indija – apima Dekano plokščiakalnio šiaurinę dalį (Madhja Pradešas, Čhatisgarhas). Vyrauja hindi kalba.
• Rytų Indija – apima Indostano pusiasalio šiaurės rytus, Indo–Gangos lygumos rytinę pusę (Vakarų Bengalija, Orisa, Biharas, Džharkhandas). Paplitusios bengalų, orijų kalbos. Istorinis budizmo lopšys. Bengalų kultūros įtakos sritis.
• Vakarų Indija – Maharaštra, Goa, Gudžaratas (kartais priskiriamas ir Radžasthanas ir kt. teritorijos). Vartojamos marathų, gudžaratų kalbos. Hinduistinės radžputų kultūros, marathų įtakos sritis.
• Pietų Indija – apima pietinę Indostano pusiasalio dalį (Kerala, Tamilnadas, Andhra Pradešas, Karnataka, Telangana). Labai savitas regionas, kur vyrauja dravidai (dominuoja tamilų, telugų, kanandų kalbos). Tai mažiausiai musulmonų paveiktas Indostano regionas, išlaikęs didelę dalį vedinės kultūros elementų bei autochtoninės dravidų kultūros savitumų. Pietų Indijos pakrantėse pradėjo steigtis pirmosios europiečių kolonijos, vietomis paplito krikščionybė (ypač Keraloje).
• Šiaurės rytų Indija – sudaro Bangladešo praktiškai atskirtas regionas Himalajų papėdėje ir Mianmaro pasienyje („Septynios valstijos-seserys“ Asamas, Mizoramas, Nagalandas, Arunačal Pradešas, Meghalaja, Tripura, Manipuras) bei tarp Butano ir Nepalo įsiterpęs Sikimas. Kultūriškai nuo likusios Indijos labai skirtingas regionas, artimesnis Pietryčių Azijos kultūrai. Išskyrus Asamą, visos kitos teritorijos į Indijos įtakos sritį įtrauktos Britų Indijos laikais. Didelė tautinė ir kalbinė įvairovė. Išpažįstamos vietinės religijos, Tibeto budizmas, veikia krikščioniškos misijos.

Biologinė įvairovė

 

Indija įsikūrusi Indomalajų ekozonoje. Indija priskiriama prie 17 valstybių su didžiausia biologine įvairove. Indijoje paplitę 12,2 % visų žuvų, 8,6 % visų žinduolių, 13,7 % visų paukščių, 7,9 % visų roplių, 6 % visų varliagyvių ir 6 % visų žydinčių augalų rūšių. Maždaug 21,2 % šalies teritorijos dengia miškai, iš kurių 12,2% vidutiniškai ar labai tankūs. Daug augalų endeminiai. Buveinės įvairuoja nuo tropinių miškų Andamanų salose, Vakarų Ghatuose ir Šiaurės Rytų Indijoje iki vidutinių platumų spygliuočių miškų Himalajuose. Tarp šių ekstremumų rytinėje Indijos dalyje plyti drėgnieji salmedžių miškai, vidurio ir pietų Indijoje – sausi lapuočių tikmedžių miškai, vidurio ir vakarų lygumose – Vachellia nilotica miškai.

 

Daugybė Indijos rūšių kilo iš senosios Gondvanos taksonų. Nuo Gondvanos prieš daugiau nei 105 mln. metų atskilo Indijos plokštė. Vėliau sekęs žemyninės Indijos tektoninis judėjimas link ir susidūrimas su Laurazijos masyvu sudarė sąlygas masiniam rūšių migravimui. Dažni vulkaniniai išsiveržimai ir klimato pokyčiai prieš 20 mln. metų sukėlė masinį rūšių išnykimą. Po to į Indiją žinduoliai pateko iš Azijos per du zoogeografinius kelius šalia kylančių Himalajų kalnų. Dėl šios priežasties tik 12,6 % žinduolių ir 4,5 % paukščių rūšių yra endeminės, o roplių – 45,8 %, varliagyvių – net 55,8 %. Indijoje gyvena 172 Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos nykstančiomis pripažintų gyvūnų rūšių. Tarp jų − azijinis liūtas, bengališkasis tigras, snieginis leopardas, bengalinis grifas.

Indijos laukinei gamtai didelę žalą padarė ekologine prasme pragaištinga pastarųjų dešimtmečių žmogaus veikla. Siekiant kovoti su neigiamu žmogaus poveikiu gamtai nacionalinių parkų ir saugomų teritorijų tinklas, pradėtas kurti dar britų kolonijiniais laikais, buvo reikšmingai išplėstas. 1972 m. Indija priėmė Laukinės gamtos apsaugos įstatymą laukinei gamtai išsaugoti. Miško apsaugos įstatymas buvo priimtas 1980 m., o 1988 m. – redaguotas. Indijoje įkurta daugiau nei 500 laukinių gyvūnų prieglaudų ir 13 biosferos rezervatų, iš kurių 4 priklauso Pasaulio biosferos rezervatų tinklui. 25 šlapynės yra saugomos Ramsaro konvencijos.

 

Pagrindinis straipsnis – Indijos ekonomika.

Nuo pat savo kaip demokratinės valstybės egzistavimo pradžios Indija vykdė socialistinę ekonomikos politiką su griežta privataus sektoriaus, užsienio prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų kontrole. Tačiau nuo 1991 m. ėmė palaipsniui atidaryti savo rinką, sumažindama vyriausybės įtaką kontroliuojant užsienio prekybą ir investicijas. Tačiau valstybei priklausančių objektų privatizavimas vis dar yra diskutuojamas.

Su 9,2 % BVP augimu per metus, Indija patenka tarp sparčiausiai besivystančių valstybių pasaulyje. Pagal 2010 m. duomenis, šalis buvo ketvirta didžiausia ekonomika pasaulyje po JAV, Kinijos ir Japonijos.

Indijos BVP augimo istorija:

Indija turi 496,4 milijonus darbingų žmonių, iš kurių 60 % dirba žemės ūkyje ir su juo susijusioje pramonėje. Svarbiausios auginamos kultūros yra ryžiai, miežiai, medvilnė, arbata, cukranendrės, bulvės ir džiutas.

Paskutiniu metu išsilavinęs ir angliškai kalbantis Indijos visuomenės sluoksnis patraukė multinacionalinių korporacijų dėmesį. Todėl dabar ji jau viena stambiausių informacinių technologijų gamintoja. Taip pat užsiima ir finansų, mokslinių tyrinėjimų sferų bei technologijų aptarnavimu.

Pagrindinis straipsnis – Indijos gyventojai.

 

Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,4 milijardo žmonių, tai yra daugiausiai gyventojų turinti valstybė pasaulyje, lenkianti net Kiniją. 2001 m. beveik 70 % indų gyveno kaime, tačiau paskutiniais dešimtmečiais Indijos urbanistiniai centrai ėmė sparčiai augti. Skaičiuojama, kad Indija iki 2030 m. gali tapti didžiausia pasaulio valstybe. Gyvenimo trukmė Indijoje – 68 metai (69,6 metai moterims ir 67,3 metai vyrams). 100 000 gyventojų tenka 50 gydytojų.

Indijos kalbos skirstomos į dvi didžiausias grupes. Šiaurinėje šalies dalyje daugiausiai kalbama indoarijų kalbomis (apie 74 %), pietuose paplitusios dravidų kalbos (apie 24 %). Likusios Indijos kalbos priklauso austroazinių ir tibetiečių-birmiečių kalbų šeimoms. Iš jų valstybinėmis kalbomis pripažįstamos 22, o hindi ir anglų kalba vartojamos oficialioms reikmėms.

Gausiausios Indijos tautos yra hindustaniečiai (hindi-urdu vartotojai), biharai, pandžabiečiai, marathai, gudžaratai, bengalai, asamiečiai, orijai, tamilai, telugai, kanadai, malajaliai, kašmyriečiai ir kt. Kalnuotose, atokiose vietovėse likę daug smulkių čiabuvių tautelių (adivasiai). Beveik visa šalis apgyvendinta labai tankiai: gausiausiai gyvenama Indo–Gangos lygumoje (ypač Gangos–Jamunos tarpupyje Doabe, Gangos–Brahmaputros deltoje), pietrytinėje pakrantėje (Koromandelio krante), Čhota Nagpuro plynaukštėje. Rečiausiai gyvenamos kalnuotos sritys šalies šiaurės rytuose, Himalajų priekalnės, Tharo dykuma.

 

2011 m. surašymo duomenimis, 79,8 % indų yra hinduistai, o musulmonai, sudarantys 14,23 % visos populiacijos, turi trečią pagal dydį bendruomenę pasaulyje tarp šalių, kur musulmonai nesudaro daugumos. Kitos religijos – krikščionybė (2,3 %), sikhizmas (1,72 %), budizmas (0,7 %), džainizmas (0,36 %) ir kitos (0,9 %). Indija turi didžiausias hinduistų, sikhų, džainų, zoroastrų ir bahajų bendruomenes pasaulyje.

 

Nemokamą ir privalomą švietimą vaikams garantuoja Indijos konstitucija. Kita vertus, šalyje išlieka pakankamai aukštas neraštingų moterų nuošimtis (65,5 % raštingų moterų, kai tuo tarpų vyrų – 82,2 %). Vis dėlto raštingumo kėlime Indija yra padariusi didelį progresą – gavus nepriklausomybę, Indijos raštingumo lygis siekė 11 %, dabar jis yra jau 74 %. Aukščiausias jis – Tripuros valstijoje (94,65 %), žemiausias – Bihare (61,8 %).

20 šalies universitetų patenka į pasaulio geriausiųjų universitetų tūkstantuką (QS universitetų reitingas, 2018 m.) Iš jų trys yra tarp dviejų šimtų geriausių – Indijos Delio technologijos institutas, Indijos Bombėjaus technologijos institutas ir Indijos mokslo institutas.

Indijai paskelbus nepriklausomybę, Jawaharlal Nehru inicijavo reformas švietimui, mokslui ir technologijoms populiarinti Indijoje. Švietimo ministras Abul Kalam Azad 1951 m. Charangpure (Vakarų Bengalija) įsteigė Indijos technologijos institutą, kurio tikslas – populiarinti techninius mokslus. Po to sekė ir daugiau technologijos institutų kituose Indijos vietose – Bombėjuje, Madrase, Kanpure ir Delyje. Glaudūs ryšiai su SSRS leido Kosmoso tyrimų organizacijai sparčiai plėtoti savo kosmoso programą ir vystyti branduolinę energiją net po pirmojo branduolinio ginklo bandymo 1974 m. Pochrane. Indija moksliniams tyrimams ir plėtrai skiria 66,5 mlrd.$, arba 0,86 % savo BVP, ir pagal skiriama biudžetą yra šešta pasaulyje. Milijonui gyventojų tenka 156 tyrėjai (palyginimui – daugiausiai į tai investuojanti JAV skiria 2,7 % ir turi 4255 tyrėjus milijonui gyventojų, Lietuva skiria 1 % ir turi 3063 tyrėjus milijonui gyventojų).

Pagrindinis straipsnis – Indijos kultūra.

 

Indija nuo seno buvo daugybės religinių bendruomenių, etninių ir kalbinių grupių katilas. Todėl yra be galo sudėtinga kalbėti apie vieningą indišką kultūrą nedarant grubių apibendrinimų. Vis dėlto galima išskirti keletą bruožų, dominuojančių kultūrinėje šio regiono erdvėje – tai tolerancija ir polinkis į sinkretizmą. Tai padėjo sugyventi daugeliui labai skirtingų tradicijų bei absorbuoti įsiveržėlių kultūrą, neprarandant savasties.

Tradicinėje elitinėje kultūroje išskirtinę vietą užėmė sanskritas, kurio paplitimo ribos sutapo su "indiškosios" erdvės ribomis.

Indijos muzika yra labai įvairi. Svarbiausios klasikinės muzikos tradicijos yra Hindustano šiaurėje ir Karnatakos pietuose. Egzistuoja ir daug tradicinio šokio mokyklų. Kaip pavyzdžius galima pateikti Bharatanatyam, Kathakali, Kathak.

Literatūros tradicijos prasideda Vedomis – vienais seniausių tekstų pasaulyje. Taip pat Indijos kultūrai labai reikšmingi Mahabharata ir Ramajana. Žymiausias šiuolaikinis rašytojas buvo Rabindranatas Tagorė.

Indijoje pastatoma daugiausia filmų per metus. Žymiausias kino pramonės centras yra vadinamasis „Bolivudas“, įsikūręs Mumbajuje.

• Indijos ryšiai
• Indijos transportas
• Indijos šventės

Vikiteka: Indija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Indija

• Keliautojų klubas apie Indiją Archyvuota kopija 2005-12-25 iš Wayback Machine projekto.
• Kelionės į Indiją Archyvuota kopija 2014-12-17 iš Wayback Machine projekto.