Norvegija

Norvegijos Karalystė norv. Kongeriket Norge/Noreg sam. Norgga gonagasriika
Vėliava Herbas
Himnas: „Taip, mes mylim šią šalį“
Norvegija žemėlapyje
Valstybinė kalba	norvegų, samių
Sostinė	Oslas
Didžiausias miestas	Oslas
Valstybės vadovai  • Karalius  • Premjeras	Haroldas V Jonas Gahr Støre
Plotas  • Iš viso  • % vandens	385 207 km2 (61) 5,32 %
Gyventojų  • 2024  • Tankis	5 550 203 (118) 14,4 žm./km2 (213)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2020 366 mlrd. $ (33) 67 987 $ (4)
Valiuta	Norvegijos krona
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+1 (CET) UTC+2 (CEST)
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	Konstitucijos paskelbimas 1814 m. 1814 m.
Interneto kodas	.no
Šalies tel. kodas	+47
Kirčiavimas	Norvègija

Norge/Noreg), oficialiai Norvegijos Karalystė (norv. Kongeriket Norge/Noreg) – valstybė Šiaurės Europoje, vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Rytuose ribojasi su Švedija, šiaurės rytuose – su Suomija ir Rusija. Šiaurėje Norvegija prieina prie Barenco, vakaruose – prie Norvegijos, pietvakariuose – prie Šiaurės jūros, pietuose – prie Skagerako sąsiaurio. Norvegija taip pat turi jūrinę sieną su Danija ir Jungtine Karalyste. Ilgoje Atlanto vandenyno pakrantėje išsidėstę žymieji fjordai. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Oslas.

Arkties vandenyne Norvegijai priklauso Svalbardo salynas (Špicbergenas, Šiaurės Rytų Žemė, Lokių sala ir kt.) ir Jano Majeno sala. Antarktyje ir Atlanto vandenyne Norvegija valdo negyvenamas Buvė ir Petro I salas. Antarktidoje Norvegija reiškia pretenzijas į Karalienės Matildos Žemę.

Dauguma etimologų mano, kad šalies pavadinimas atsirado iš Šiaurės germanų kalbų ir reiškia „šiaurės kelias“, o tai senąja nordų kalba būtų nord veg ar norð vegri. Norvegija senąja nordų kalba yra Nóreegr, anglosaksų – Norþ weg, o viduramžių lotynų – Nhorvegia. Dabar Norvegija vadinama Norge norvegų bokmål kalboje ir Noreg norvegų nynorsk kalboje. Senųjų nordų ir nynorsk formos yra panašios į senovės samių žodį reiškiantį „palei pakrantę“ ar „palei jūrą“, o tai yra nuorrek šiuolaikinėje Lule samių kalboje. Archainės žodžio formos paremia mintį, kad šis žodis neatėjo iš germanų kalbų.

Kitose vietinėse Norvegijos kalbose Norvegijos pavadinimas yra: Šiaurės samių Norga, Lule samių Vuodna, Pietų samių Nøørje, suomių Norja. Oficialus šalies pavadinimas norvegiškai: Kongeriket Norge (bokmål), Kongeriket Noreg (nynorsk). Kiti pavadinimai: Šiaurės samių Norgga gonagasriika, Lule samių Vuona gånågisrijkka, Pietų samių Nøørjen gånkarijhke, suomių Norjan kuningaskunta.

Pagrindinis straipsnis – Norvegijos istorija.

 

Pagal archeologinius radinius galima teigti, kad Norvegijoje žmonės gyveno 10 tūkst. m. pr. m. e. (prieš 12 000 metų). Dauguma Skandinaviją kolonizavusių žmonių atvyko iš dabartinės Vokietijos teritorijos prieš 11 000 – 12 000 metų.

IX a. Norvegiją sudarė daugybė mažų karalysčių. Tradicija teigia, kad po Hafrsfjordo mūšio 872 m. Haroldas I suvienijo Norvegiją ir tapo jos pirmuoju karaliumi.

Vikingų laikais (IX-XI a.) vyko susivienijimas ir ekspansija. Daugybė norvegų paliko gimtinę ir apsigyveno Islandijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, įvairiose Airijos ir Britanijos srityse. Norvegai įkūrė keletą svarbių Airijos miestų: Dubliną, Limeriką ir Voterfordą. Jie taip pat įkūrė prekybos punktus prie daugybės keltų gyvenviečių. Krikščionybė paplito Norvegijoje misionieriškai veikusių karalių Olaf Tryggvasson (995–1000 m.) ir Olaf II Haraldsson (1015–1028 m.), nors Haakonas I (920–961 m.) buvo pirmasis krikščioniškas Norvegijos karalius. Nordų tradicijos išnyko IX–X a.

1349 m. Juodoji mirtis nužudė 40 %–50 % Norvegijos gyventojų ir sukėlė socialinį bei ekonominį nuosmukį. Šia dingstimi karalių politika po kelių personalinių unijų Danijos, Norvegijos ir Švedijos sostus atidavė Margaretai I, kai buvo sudaryta Kalmaro unija. Nors 1523 m. Švedija pasitraukė iš unijos, Norvegija išliko unijoje su Danija 434 metus iki 1814 m. XIX a. nacionalinio romantizmo laikais šis laikotarpis kartais buvo vadinamas „400 metų naktis“, nes karalystės karališkoji, intelektualinė ir administracinė galia buvo sutelkta Kopenhagoje, Danijoje. Kiti veiksniai irgi prisidėjo prie Norvegijos nuosmukio. 1537 m. įvedus protestantizmą Trondheimo archivyskupija buvo panaikinta, o jos pajamos atiteko rūmams Kopenhagoje. Norvegija prarado nuolatinį piligrimų srautą prie Švento Olafo (Olaf II Haraldsson) relikvijų Nidaroso katedroje, o kartu su juo prarado ir ryšius su ekonominiu ir kultūriniu gyvenimu likusioje Europoje. Be to XVII a. Norvegijos teritorija sumažėjo dėl Danijos-Norvegijos ir Švedijos karų.

 

Po to, kai Didžioji Britanija užpuolė Daniją ir Norvegiją, ji sudarė sąjungą su Napoleonu ir 1814 m. atsidūrė pralaimėjusiųjų gretose, turėjo iškęsti sunkias sąlygas ir 1812 m. masinį badą. Oldenburgai turėjo Norvegiją atiduoti Švedijos karaliui, bet Danijai liko Grenlandija, Islandija ir Farerų salos, anksčiau priklausę Norvegijai. Norvegija pasinaudojo šia galimybe ir paskelbė nepriklausomybę, pagal amerikiečių ir prancūzų modelį įvedė konstituciją ir 1814 m. gegužės 17 d. Danijos princą Kristijoną VIII išrinko karaliumi. Tai sukėlė karą tarp Norvegijos ir Švedijos, nes švedams už pagalbą karuose su Napoleonu buvo pažadėta Norvegijos teritorija. Tačiau Švedijos kariuomenė neįstengė iš karto nugalėti Norvegijos pajėgų. Norvegija buvo prijungta prie Švedijos ne kaip nauja teritorija, o kaip personalinės unijos šalis. Pagal sutartį Norvegija išlaikė liberalią konstituciją, nepriklausomas institucijas (įskaitant kariuomenę).

Tuo metu prasidėjo Norvegijos romantinis nacionalinis kultūrinis judėjimas, kai norvegai norėjo išreikšti ir apibrėžti savitą tautinį charakterį. Šis judėjimas apėmė visas kultūros sritis: literatūrą (Henrik Wergeland, Bjørnstjerne Bjørnson, Peter Christen Asbjørnsen, Jørgen Moe, Henrik Ibsen), tapybą (Hans Gude, Adolph Tidemand), muziką (Edvardas Grygas) ir net kalbos politiką, kur bandymai apibrėžti tautinę rašytinę norvegų kalbą baigėsi dviem oficialiom rašytinėm norvegų kalbom: Bokmål ir Nynorsk.

Christian Michelsen, laivybos magnatas ir politikas, 1905–1907 m. buvo Norvegijos ministras pirmininkas. Jis labiausiai žinomas dėl taikaus Norvegijos atsiskyrimo nuo Švedijos 1905 m. birželio 7 d. Norvegų didėjantis nepasitenkinimas unija XIX a. pabaigoje lėmė unijos panaikinimą, o tautos referendume norvegai nusprendė išlaikyti monarchiją, o ne įvesti respubliką. Norvegijos vyriausybė pasiūlė sostą Danijos princui Karlui ir parlamentas vieningai jį išrinko karaliumi. Jis pasivadino Haakonu VII pagal viduramžių nepriklausomos Norvegijos karalius. 1898 m. visiems vyrams suteikta balsavimo teisė, o moterims – 1913 m.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Norvegija buvo neutrali šalis. Norvegija pasiskelbė neutralia ir per Antrąjį Pasaulinį karą, bet 1940 m. balandžio 9 d. naciai į ją įsiveržė.

 

Norvegija buvo nepasirengusi staigiam vokiečių puolimui, bet karinis pasipriešinimas vyko 2 mėnesius, ilgiau nei bet kurioj kitoj nacių užimtoj šaly, išskyrus Tarybų Sąjungą. Per Norvegijos kampaniją Kriegsmarine neteko daug laivų, įskaitant kreiserį Blücher. Vinjesvingeno ir Hegros mūšiai buvo paskutinis norvegų pasipriešinimas pietų Norvegijoje gegužės mėn., o norvegų armija šiaurėje puolė vokiečius Narviko mūšyje, kol buvo priversta pasiduoti birželio 10 d. sąjungininkams nustojus teikti paramą po Prancūzijos kapituliacijos. Karalius Haakonas ir Norvegijos vyriausybė tęsė kovą tremtyje Londone. Invazijos dieną kolaboruoti linkęs mažos Nacionalsocialistų partijos (Nasjonal Samling) lyderis Vidkun Quisling bandė užimti valdžią, bet vokiečių okupantai jį nuvertė. Tikroji valdžia priklausė okupacinės valdžios vadui Reichkomisarui Josef Terboven. Quisling, kaip ministras-prezidentas, suformavo kolaboracinę vyriausybę, kontroliuojamą vokiečių. Norvegijos fabrikai, skirti gaminti sunkiajam vandeniui, kuris reikalingas atominio ginklo gamybai, buvo apleisti po daugybės amerikiečių, britų ir norvegų bandymų juos sugriauti. Per penkis nacių okupacijos metus norvegai sukūrė pasipriešinimo judėjimą, kuris kovojo su vokiečiais karinėmis operacijomis ir pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau žymiai svarbesnė sąjungininkams buvo Norvegijos prekybos laivyno rolė. Invazijos metu Norvegija turėjo ketvirtą pagal dydį prekybos laivyną pasaulyje. Jam vadovavo Norvegų laivybos bendrovė Nortraship ir jis dalyvavo daugybėje karinių operacijų.

Po karo į valdžią atėjo socialdemokratai ir valdė beveik visą šaltojo karo laikotarpį. 1949 m. Norvegija įstojo į NATO ir tapo artima JAV sąjungininkė. Du referendumai dėl įstojimo į Europos Sąjungą 1972 ir 1994 m. baigėsi nesėkme. 1970 m. Šiaurės jūroje, netoli Norvegijos krantų buvo rasti dideli naftos ir gamtinių dujų telkiniai, sukėlę ekonominį augimą.

Pagrindinis straipsnis – Norvegijos politinė sistema.

 

 

1814 m. gegužės 17 d. Norvegijoje įvesta konstitucija. Tai buvo padaryta pagal amerikiečių ir prancūzų modelį. Tuo pačiu, Norvegijos karaliumi, išrinktas Danijos princas Kristijonas VIII. Karalius įvardija premjerą ir jo pasiūlymu kitus ministrus. Vyriausybė privalo turėti karaliaus pasitikėjimą. Norvegijoje galioja parlamentarizmo principas. Vyriausybę kontroliuoja iš 169 parlamentarų sudarytas parlamentas. 150 parlamentarų tiesiogiai renkami Norvegijos 19 rinkimų apygardose. Likusios 19 vadinamųjų "išlyginimo" vietų paskirstomos proporcingai partijoms, kurios peržengė 4 proc. balsų ribą.Vyriausybė privalo turėti parlamento pasitikėjimą. Parlamentas yra renkamas kas ketverius metus (iki 1936 m. kas trejus). Iki 2009 m. Norvegijos parlamentas (norv. Storting) susidarė iš dviejų rūmų Odelsting ir Lagting. Tai galioja tik įstatymų leidime. Taigi faktiškai Norvegijos parlamentas yra vienų rūmų.

Bendruomenės turi taip pat ir savo savivaldą. 437 Norvegijos komunos, kas ketverius metus, renka savo atstovus vietinei valdžiai. Visgi Norvegija yra unitarinė valstybė.

Šalies vadovas yra karalius Haroldas V.

Iki šiol Norvegijoje vyko šeši referendumai:

• 1905 m. dėl sąjungos su Švedija panaikinimo. (rezultatas: taip)
• 1905 m. dėl princo Karlo iš Danijos tapimo Norvegijos karaliumi Hokonu VII. (rezultatas: taip)
• 1916 m. dėl alkoholio draudimo. (rezultatas: taip)
• 1927 m. dėl šio draudimo panaikinimo. (rezultatas: taip)
• 1972 m. dėl stojimo į Europos Bendriją. (rezultatas: ne)
• 1994 m. dėl stojimo į Europos Sąjungą. (rezultatas: ne)

Pagrindinis straipsnis – Norvegijos administracinio suskirstymo vienetai.

 

Norvegija padalinta į 15 administracinių regionų, kurie vadinamos apskritimis (norvegiškai – Fylker), o šios dar padalintos į 357 savivaldybes (norvegiškai – Kommuner). Tik sostinės Oslo apskritis yra ir apskritis, ir savivaldybė.

 

#	Apskritys (fylke) 2024	Administraciniai centrai
3	Oslo	Oslo
11	Rogaland	Stavanger
15	Møre og Romsdal	Molde
18	Nordland	Bodø
31	Østfold	Sarpsborg
32	Akershus	Oslo
33	Buskerud	Drammen
34	Innlandet	Hamar
39	Vestfold	Tønsberg
40	Telemark	Skien
42	Agder	Kristiansand
46	Vestland	Bergen
50	Trøndelag	Steinkjer
55	Troms	Tromsø
56	Finnmark	Vadsø

Apskritys 2017(skliausteliuose administraciniai centrai):

• Akešhiusas (Oslas)
• Biuskeriudas (Dramenas)
• Estfoldas (Sarpsborgas)
• Finmarkas (Vadsė)
• Hedmarkas (Hamaras)
• Hordalandas (Bergenas)
• Miorė ir Rumsdalis (Moldė)
• Nordlandas (Budė)
• Oplanas (Lilehameris)
• Oslas
• Rytų Agderis (Arendalis)
• Rugalandas (Stavangeris)
• Sognė ir Fjurdanė (Leikangeris)
• Telemarkas (Šienas)
• Triondelagas (Steincheris)
• Trumsas (Trumsė)
• Vakarų Agderis (Kristiansandas)
• Vestfoldas (Tionsbergas)

Be to Norvegijai priklauso ar ji administruoja Svalbardą, Lokių salą, Jan Majeną, Buvę, Petro I salą ir Karalienės Modos Žemę.

Be šių valstybės padalinimų egzistuoja skirstymas į penkias žemes (norvegiškai – Landsdel):

• Pietų žemes (Sørlandet),
• Rytų žemes (Østlandet),
• Vakarų žemes (Vestlandet),
• Triondelagą (Trøndelag) ir
• Šiaurės Norvegiją (Nord-Norge).

Šis padalijimas yra daugiau paprotinis (tradicinis, panašiai kaip Lietuvoje – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija ir kt.), atspindintis geografinius ir tarmių (dialektinius) skirtumus. Jis šiuo metu oficialaus statuso neturi.

Pagrindinis straipsnis – Norvegijos geografija.

 

Norvegija sausumoje ribojasi su trimis valstybėmis: 1 619 km ilgio su Švedija, 727 km su Suomija ir 196 km su Rusija. Valstybės krantus skalauja Barentso jūra, Šiaurės jūra, Norvegų jūra. Norvegijos kraštovaizdžiui būdingos kalnų grandinės ir giliai į krašto gilumą įsirėžiantys fjordai. Sognės fjordas yra didžiausias ir ilgiausias fjordas Norvegijoje ir antrasis pagal ilgį pasaulyje (po Skorsbio fjordo).

Norvegija yra labai kalnuota šalis. 26 kalnų viršūnės yra virš 2 300 metrų aukščio. Aukščiausia iš jų yra Galhiopigenas (norv. Galdhøpiggen). Jos aukštis siekia 2 469 metrus. Galhiopigenas yra ne tik aukščiausia Norvegijos, bet ir Skandinavijos viršūnė, esanti Jutunheimeno kalnyne. 25 000 km. ilgio Atlanto vandenyno pakrantė (su salomis 80 000 km.) yra išraižyta giliu įlankų, kurios sūrų jūrų vandenį nuneša labai toli į šalies gilumą. Be fjordų ir salų pakrantės ilgis siekia 2 650 km.

Norvegijai priklauso apie 150 000 salų, kurios sudaro ir salynus. Iš jų labiausiai žinomi salynai yra Lofotenas ir Vesterolenas. Pačioje šalyje gausu krioklių ir žuvingų upių. Didžiausias šalies ežeras yra Mjosa (362 km²). Ilgiausia Norvegijos upė yra Gloma. Jos baseinas užima 13 % valstybės ploto. Upė įteka į Šiaurės jūros Skagerako sąsiaurio Oslo fjordą ties Fredrikstadu. Labiausiai apgyvendinta Norvegijos sala yra Hinioja.

 

Norvegijos karalystei, neskaitant pagrindinės Norvegijos dalies norv. hovedlandet, taip pat priklauso ir kiti teritoriniai vienetai Atlanto bei Arkties vandenynuose. Tai yra Svalbardas, Lokių sala ir Jan Majenas. Norvegija taip pat administruoja Pietų vandenyno Buvės salą. Ji nėra Norvegijos karalystės dalis, bet yra priklausoma nuo Norvegijos ir yra skaitoma šalutine dalimi norv. bilandet. Taip pat nuo Norvegijos priklausomos teritorijos yra vulkaninės kilmės Petro I sala ir Karalienės Modos Žemė Antarktidoje.

Klimatas

Skandinavijos kalnai dalija šalies klimatą į vakarinėse pakrantėse dominuojanti humidinį ir rytuose dominuojantį kontinentinį klimatą. Norvegijos vakarų pakrantė, neskaitant savo padėties šiaurėje, pasižymi švelniu ir drėgnu klimatu. Tai lemia Šiaurės Atlanto srovė, kuri neša šilumą iš pietų. Dėl to pakrantės dažniausiai ištisus metus nėra padengtos ledu. Susikondensavęs jūros vanduo (krituliai) iškrenta vakarinėje kalnyno pusėje. Dėl to Bergenas yra vienas Europos miestų, kuriame iškrenta daugiausiai kritulių.

Pagrindinis straipsnis – Norvegijos ekonomika.

 

Norvegija – tai sėkmingos, klestinčios kapitalistinės valstybės pavyzdys, kurioje gerai suderinta rinkos ekonomika ir vyriausybės kišimosi į ją politika. Vyriausybė kontroliuoja gyvybiškai svarbiausius sektorius, tokius kaip naftos gavyba. Šalis turtinga gamtos turtų: nafta, hidroenergija, žuvimi, miškais, mineralais. Visa tai labai priklauso nuo naftos gavybos ir jos kainų, kadangi nafta ir gamtinės dujos sudaro trečdalį viso eksporto. Pagal naftos eksportą Norvegija yra trečia pasaulyje po Saudo Arabijos ir Rusijos. Norvegijos žmonės referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą 1994 m. nusprendė neprisijungti, nepaisant to, šalis nemažai aukoja ES biudžetui. Net ir turėdama aukščiausią pragyvenimo lygį pasaulyje, šalis nerimauja dėl ateinančių dviejų dešimtmečių, kada naftos ir dujų ištekliai Norvegijos teritorijoje gali pradėti sekti. Dėl to, šiuo metu Vyriausybė stengiasi pasiekti kuo didesnį biudžeto perviršį iš Vyriausybinio naftos fondo, kurio pinigai investuojami užsienyje ir šiuo metu jų vertė siekia apie €1300 mlrd, arba 13 000 000 000 000 kronų. Po vangaus ekonomikos augimo 2002 ir 2003 m, atitinkamai 1 % ir 0,5 %, 2004 m. vėl pasiektas 3,3 % ekonomikos augimas.

 

Pagal HDI indeksą Norvegijos gyventojų gyvenimo lygis nuo 2001 m. iki 2006 m. buvo aukščiausias pasaulyje. 2007 m. ir 2008 m. šalis buvo antroje vietoje po Islandijos. Bet 2009 m. Norvegija vėl pasiekė pirmąją vietą. Pajamos vienam gyventojui, bei vaikų pinigai, Norvegijoje yra vieni didžiausių pasaulyje. Lyginant Norvegijos BVP indeksą, vienam žmogui, su Europos Sąjungos BVP indeksu (ES25=100), jis 2005 m. siekė 169.

Šalis daugiausiai importuoja iš Europos Sąjungos (apie 70 %). Didžiausia importuojamų prekių dalį sudaro staklės ir automobiliai (apie 40 %). Eksportuojama taip pat daugiausiai į Europos Sąjungą (apie 81 %). Daugiausiai eksportuojamas kuras apie 70 %.

2003 m. Norvegija tapo pirmąją šalimi, kuri įvedė įstatymą reguliuojantį lyčių kvotą aukštose pareigose. Nuo 2008 m. moterys Norvegijoje turi užimti mažiausiai 40 % aukštų pareigų į biržos sąrašus įtrauktose bendrovėse.

Valstybės biudžetas

Valstybės biudžeto išlaidos 2010 m. siekė 178 mlrd. JAV dolerių, o valstybės pajamos 226,8 mlrd. JAV dolerių. Vyriausybės skola 2010 m. siekė 47,7 % BVP.

2006 m. šalies išlaidos šiems sektoriams siekė (% BVP):

• Sveikatos apsauga: 8,7 %
• Švietimo sistema: 7,2 % (2005 m.)
• Kariuomenė: 1,9 % (2005 m.)

Pagrindinis straipsnis – Norvegijos demografija.

 

Daugelis Norvegijos gyventojų yra etniniai norvegai, šiaurės germanų palikuonys. Taip pat centrinėje ir šiaurinėje šalies dalyje yra vietinių Norvegijos gyventojų samių bendruomenių. Jie Norvegijos teritorijoje apsistojo maždaug prieš 8 000 metų. Kita etninė mažuma yra kvenai. Jie XVIII–XIX amžiuose atkeliavo į šiaurės Norvegiją iš Suomijos ir Švedijos. Nuo XIX amžiaus iki XX amžiaus aštunto dešimtmečio Norvegijos valdžia stengėsi tiek kvenus, tiek samius asimiliuoti ir iš dalies dėl to daug samių ir kvenų kilmės žmonių dabar save laiko etniniais norvegais. Taip pat Norvegijoje yra žydų, čigonų ir suomių mažumos.

Pasak Norvegijos statistikos departamento, 2007 m. į šalį imigravo 61 200 žmonių. Tai yra net 35 % daugiau nei 2006 m. 2008 m. pradžioje Norvegijoje buvo 459 600 imigrantai arba imigrantų vaikai. Tai sudaro 9,7 % Norvegijos populiacijos. Iš jų 350 000 buvo ne vakarietiškos kilmės. Daugiausiai Norvegijoje yra emigrantų iš Pakistano, Lenkijos, Švedijos, Irako, Somalio, Vietnamo, Danijos ir Vokietijos. Pakistaniečių šalyje yra apie 59 000 ir jie sudaro didžiausią etninę mažumą. Daugelis jų gyvena aplink Oslą. Taip pat sparčiai didėja Irako kilmės imigrantų populiacija. Po Europos Sąjungos praplėtimo 2004 m. Norvegija patyrė emigrantų iš centrinės ir rytų Europos šalių antplūdį. 2007 m. labiausiai išaugo emigrantų iš Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos ir Rusijos skaičius.

2009 m. duomenimis vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Norvegijoje yra 79,95 metų (77,29 vyrams, 82,74 moterims). Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.) :

• 0–14 metų: 18,5 %
• 15–64 metų: 66,2 %

Religija

 

Pasak oficialios 2019 m. statistikos, liuteronai (oficiali šalies religija) sudaro 69% Norvegijos populiacijos, kiti protestantai – 3,5 %, Romos katalikai – 1 %, musulmonai – 2 %, kitos religijų atstovai (daugiausiai budistai, sikhai, hinduistai ir judėjai) – 1 %. Likę neturi jokios religijos.

2005 m. apklausoje 32 % Norvegijos gyventojų sakė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“, 47 %, kad „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“, 17 % teigė, kad jie „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ ir 4 %, kad „nežino“. Pasak kelių kitų apskaičiavimų, net 72 % norvegų yra ateistai.

Ankstyvieji norvegai, kaip ir visi skandinavai, buvo pagonys, tikintys į skandinavų mitologiją. Samių religija buvo šamanistinė. Maždaug nuo 1000 m. iki 1150 m. misionierių pastangomis Norvegija pamažu tapo krikščionišku kraštu. Iki reformacijos norvegai buvo katalikų bažnyčios dalimi, bet 1536 m. perėjo į protestantizmą.

Kalbos

Pagrindinis straipsnis – Norvegų kalba.

Norvegų kalba turi du oficialius rašomosios kalbos variantus: Bokmål ir Nynorsk. Abu variantai turi vienodą oficialų statusą ir yra vartojami administracijoje, mokyklose, bažnyčiose, televizijoje ir radijuje, bet dauguma žmonių (85–90 %) vartoja Bokmål. Maždaug 95 % gyventojų norvegų kalba yra gimtoji, bet daug žmonių kalba ir dialektais, kurie kartais žymiai skirasi nuo rašytinės kalbos. Daugelis Norvegijos dialektų yra panašūs ir skirtingais dialektais kalbantys žmonės dažniausiai gali tarpusavyje susikalbėti, nors kartais tam reikia nemažai pastangų. Daugiausiai šalies šiaurėje gyvenantys samiai kalba keliomis finougrų kalbų grupei priklausančiomis kalbomis. Jos taip pat turi oficialios kalbos statusą ir jų vartotojai turi teisę gauti išsilavinimą samių kalba nesvarbu kurioje Norvegijos vietoje begyventų. Kvenų kalba taip pat priklauso finougrų kalbų grupei ir yra labai artima suomių kalbai.

Norvegų kalba yra labai panaši į švedų ir danų kalbas ir šiom trim kalbom kalbantys žmonės gali vienas kitą suprasti. Daugelis norvegų, ypač gimę po antrojo pasaulinio karo, laisvai kalba angliškai. Vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbos yra taip pat dažnai mokomos mokyklose kaip antra arba (dažniau) trečia kalba.

Pagrindinis straipsnis – Norvegijos kultūra.

Literatūra

 

XIX a. antroje pusėje Norvegijoje įvyko kultūrinis pakylėjimas, prie kurio prisidėjo tokie autoriai kaip: Henrik Ibsen, Bjørnstjerne Bjørnson, Alexander Kielland, Jonas Lie, Amalie Skram, Arne Garborg, Hans Ernst Kinck ir Knut Hamsun. Jie įnešė labai didelį indėlį į Norvegijos kultūrą.

Trys norvegai tapo Nobelio literatūros premijos laureatais: Bjørnstjerne Bjørnson (1903 m.), Knut Hamsun (1920 m.) ir Sigrid Undset (1928 m.).

Pagal organizacijos „Reporteriai be apribojimu“ Norvegijos Spaudos laisvės indeksas yra trečias pasaulyje, po Suomijos ir Nyderlandų (iš 139 šalių).

Bibliotekos

Norvegijos bibliotekos, pasaulio bibliotekarų, yra laikomos pavyzdinėmis. Šalyje yra 892 viešosios, 336 mokslinės, 19 valstybinių bibliotekų, bei Norvegijos nacionalinė biblioteka. 1834 m. įvestas Bibliotekų įstatymas suteikia teisę nemokamai naudotis bibliotekomis.

Muzika

 

Garsiausias norvegų kompozitorius yra Edvard Grieg. Taip pat kiti žymūs kompozitoriai yra Johan Svendsen, Christian Sinding, Fartein Valen, Harald Sæverud ir Geirr Tveitt.

Iki 1840 metų užrašytos norvegų liaudies muzikos buvo labai nedaug. O užrašyta muzika, tikima, buvo itin paveikta krikščionybės. Apskritai liaudies muzika Norvegijoje buvo orientuota į linksmybes ir šokius. Tautinis romantizmas, judėjimas, palietęs visą Europą XIX amžiuje, prisilietė ir prie Norvegijos ir padarė įtaką klasikinei šalies muzikai ir jos kompozitoriams. Smuikininkas Ole Bull buvo pirmasis svarbesnis norvegų muzikantas, vadinamas Šiaurės Paganiniu. Apie 1831 metus klasikinę sceną ėmė veikti tradicinė norvegų muzika. Ole Bull buvo pirmasis, pristatęs liaudies melodijas miestuose. Tuo pat metu, XIX amžiaus viduryje, šalies muzikinė scena įžengė į norvegų muzikos aukso amžių. Iškilo ir keletas kitų kompozitorių – tai Halfdan Kjerulf, Martin Andreas Udbye, sukūręs norvegų operą Fredkulla, Rikard Nordraak – novergų himno autorius, Ludvig Mathias Lindeman, Johan Svendsen ir Edvard Grieg. Ole Bull liaudies muzikos atradimai įkvėpė Edvard Grieg ieškoti liaudies muzikos šaltinių. Taip norvegų muzikantai ėmė jungti europines tradicijas su norvegų liaudies melodijomis. Norvegijos tautinis sąmoningumas augo ir tai puikiai atsispindėjo norvegų kuriamoje muzikoje. Palyginus su kitomis šalimis, norvegės kompozitorės buvo itin priimamos, o jų kūriniai publikuojami.

Daug žinomų pop ir roko muzikos atlikėjų bei grupių yra iš Norvegijos: A-Ha, Apoptygma Berzerk, BigBang, Trail of Tears, Storm, Kaizers Orchestra ir Motorpsycho. Taip pat yra nemažai populiarių metalo žanro grupių Mayhem, Burzum, Dimmu Borgir, Gorgoroth, Immortal ir Darkthrone.

Norvegija taip pat yra labai populiari džiazo muzika. Garsiausi atlikėjai yra Jan Garbarek, Nils Petter Molvær, Arild Andersen, Rebekka Bakken, Silje Nergaard, Bugge Wesseltoft, Eivind Aarset, Terje Rypdal, Ketil Bjørnstad, Sidsel Endresen, Solveig Slettahjell ir Kirsti Huke.

Vizualinis menas

Garsiausias norvegų dailininkas yra Edvard Munch. Dauguma jo darbų yra saugomi Munch muziejuje (norv. Munch-museet) Osle.

Vienas garsiausių norvegų fotografų, ypač gamtos fotografavime, yra Knud Knudsen. Jis labiausiai pasižymėjo įamžindamas XIX a. Norvegijos gamtovaizdžius. Didžioji dalis jo darbų yra saugomi Bergeno universiteto bibliotekoje.

Sportas

Slidinėjimas yra de facto valstybinis Norvegijos sportas. Altoje rasti raižiniai rodo, kad Norvegijoje slidinėti pradėta prieš 6000 m.

• Norvegijos ryšiai
• Norvegijos transportas
• Norvegijos karinės pajėgos
• Norvegijos tarptautiniai santykiai
• Norvegijos šventės

• Matthias Hannemann: Die Freunde im Norden. Norwegen und Schweden im Kalkül der deutschen Revisionspolitik 1918-1939. LIT Verlag, Münster 2011, ISBN 978-3-643-11432-7.
• Julia Fellinger: Norwegen. Im Slalom durch den Sittenpracours des hohen Nordens. Conbook Verlag, Meerbusch 2011, ISBN 978-3-934918-56-6.
• Willy Brandt: Krieg in Norwegen. Europa, Zürich 2007, ISBN 978-3-905811-00-1.

Vikiteka: Norvegija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Norvegija

Bendros nuorodos:

• Norvegijos lietuvių bendrija
• Norvegijos lietuvių pokalbių forumas Archyvuota kopija 2012-02-18 iš Wayback Machine projekto.

Žemėlapiai:

• Norvegijos fizinis žemėlapis
• Norvegijos administracinis žemėlapis
• Norvegijos svarbesnių kelių žemėlapis
• Norvegija googlemaps žemėlapyje

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.