Estai

Estai
Estai nacionaliniais kostiumais
Gyventojų skaičius	1 100 000
Populiacija šalyse	Estija:   907 628
Kalba (-os)	estų, veru
Religijos	liuteronybė
Giminingos etninės grupės	eilės tvarka artimiausi: vodai, lyviai, suomiai, ižorai, karelai, vepsai

Estai (est. eestlased) – tauta, priklausanti finougrų šeimos finų grupei; artimi suomiams. Gyvena daugiausia Estijoje ir kalba estų kalba. Nors tradiciškai estai grupuojami su Baltijos šalių tautomis latviais ir lietuviais, iš tiesų estai kalbiškai su latviais ir lietuviais nesusiję.

Priešistoriniai laikai

Estijos teritorijoje žmonės pirmą kartą apsigyveno prieš 10 000 metų, kai iš ten pasitraukė ledynas. Nors nėra tiksliai žinoma kokia kalba kalbėjo pirmieji gyventojai, tačiau manoma, kad finougrų kalbos atstovai, iš kurių kilo dabartinė estų kalba, ten atsikėlė prieš 5000 metų. Kita vertus, kai kurie lingvistai mano, kad finougrai į šią teritoriją atsikėlė tik ankstyvajame bronzos amžiuje, 1800 m. pr. m. e.

Maždaug iki XIX amžiaus vidurio estai save vadino maarahvas tautovardžiu, kas reikštų 'žemės žmonės', ir tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės, estai save ėmė vadintis dabar mums visiems žinomu eestlased 'estai' tautovardžiu. Pavadinimas Eesti, arba Estija, siejamas su Aesti (aisčiai), kurį 98 m. panaudojo romėnų istorikas Tacitas, įvardindamas tautas, gyvenančias į šiaurės rytus nuo Vyslos.

Pirma išlikusi estų kalbos knyga parašyta 1525 m., o seniausių estų kalbos pavyzdžių yra XIII a. kronikose.

Tautinė savimonė

Nors estų tautinė savimonė išaugo XIX a. per tautinį atgimimą, kai kuriais atvejais ji pasireiškė ir anksčiau. Biblija buvo išversta 1739 m., o knygų ir brošiūrų skaičius padidėjo nuo 18 1750 m. iki 54 1790 m. Amžiaus pabaigoje daugiau nei pusė Estijos valstiečių mokėjo skaityti. Pirmieji universitetus baigę intelektualai, save laikę estais, pasirodė po 1820 m. Tarp jų buvo Friedrich Robert Faehlmann (1798–1850 m.), Kristjan Jaak Peterson (1801–1822 m.) ir Friedrich Reinhold Kreutzwald (1803–1882 m.). Valdantysis elitas nuo XIII a. vis dar kalbėjo vokiškai. Baltijos vokietis Garlieb Merkel (1769–1850 m.) buvo pirmasis autorius, kuris su estais elgėsi kaip su tauta, kuri lygi kitoms, ir buvo įkvėpimo šaltinis estų tautiniam judėjimui, kurio modelis buvo Baltijos vokiečių kultūra iki XIX a. vidurio. Tuo metu estai tapo ambicingesni ir pradėjo linkti prie suomių, kaip tautinio judėjimo įkvėpėjų, ir kartais net prie latvių. Apie 1860 m. pradėjo nesitaikyti su vokiečių dominavimu. Iki rusifikacijos 1880 m. jie į Rusijos imperiją žiūrėjo teigiamai.

Estai turi stiprius ryšius su Skandinavija dėl kultūrinės ir religinės įtakos, kurią patyrė per vokiečių ir skandinavų valdymo metus. Estai save laiko Skandinavijos, o ne Baltijos tauta iš dalies dėl giminystės suomiams.

Estijai tapus nepriklausomai po Pirmojo Pasaulinio karo, Rusijos estams buvo pasiūlyta pilietybė. Iš 40 tūkst. Rusijos estų 37 578 grįžo į tėvynę (1920–1923 m.).

Neseni įvykiai

Daug estų deportavo sovietai, o į Estijos pramonės zonas atvyko daug rusų.

 

Viena didžiausių nuolatinių estų bendruomenių už Estijos ribų yra Kanadoje. Ten jų yra 24 tūkst. (kitais duomenimis 50 tūkst.). Po Antrojo pasaulinio karo apie 17 tūkst. estų atvyko į Kanadą, daugiausia į Montrealį. Toronto mieste dabar gyvena daugiausia estų už Estijos ribų. Pirmasis Estų pasaulio festivalis vyko Toronte 1972 m.

• Estai Rusijos imperijoje