Kalėdos: žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė

Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus“ – t. y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės atgimimo diena. Mitros garbinimas buvo išpopuliarėjęs Romos imperijoje. Buvo siejamas su graikų Heliju bei romėnų Sol Invictus. Romėnų kalendoriuje „354 m. chronografas“ užsimenama, kad gruodžio 25 d. švenčiama „nenugalimojo“ gimimo šventė (N·INVICTI·CM·XXX). Nuo XII a., o ypač XVIII–XIX a. paplito teorija, kad Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 d. todėl, kad tą dieną romėnai šventė Natalis Invicti šventę. Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Manoma, dėl spaudimo iš pagonių dalyvauti tradicinėse saulės sugrįžimo apeigose (gruodžio 25 d. pagal Grigaliaus ir sausio 6 d. pagal Julijaus kalendorius).

Kristaus gimimo istorija daugiausia remiasi Mato ir Luko evangelijomis. Pagal šias evangelijas Kristų pagimdė mergelė Marija Betliejuje, kur ji su savo vyru Juozapu buvo laikinai apsistoję. Pasekėjų manymu, Kristaus gimimas – tai išsipildžiusios judaizmo pranašystės apie mesiją (pranašą). Dabar laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, nors dėl tikslios gimimo datos nėra vieningos nuomonės. Kai kurie į ją žiūri kaip į simbolinę Kristaus Šviesos atėjimo šventę.

Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu, Kalėdų eglutėmis ir pan. Eglės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. iš čia jis paplito Lenkijoje, Rusijoje, pasiekė ir Lietuvą. Ji daugelio tautų yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis.

Lietuvių kalba senasis šventės pavadinimas išliko pavadinti ir krikščioniškai šventei. Žodžio etimologija nėra visai aiški. Ji siejama su kolo – ratu, savo ruožtu susijusiu su soliarine mitologija. Kitų žodis koliada skirstomas į kolo – ratą ir Ladą, deivę. Treti žodį kildina iš lot. calendae „pirmos mėnesio dienos“, kuris galbūt susijęs su lot. calare. Tai gali būti skolinys iš baltarusių koljadá, panašiai kaip žinomas iš Latgalijos žodis kalada „išmalda, „plotkelė“ Kalėdos metu“ (Lietuvoje plotkelė labiau žinoma kaip kalėdaitis). Taip pat lenkų kolęda.

Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos. Anglų kalbos Christmas kilęs iš senosios anglų kalbos Cristes mæsse – „Kristaus mišios“. Kitas Kalėdų metui pavadinti vartojamas terminas Yule (arba Yuletide) yra susijęs su senosiomis germanų tradicijomis.

Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.

Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.

Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.

Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. Pranė Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.

Kadangi manyta, jog per Kalėdas namuose renkasi vėlės, kartais kaip avys ar žalčiai, buvo atliekamos apeigos su avimis ir žalčiais.

Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.

Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos. Eglės šakas dažnai puošdavo mediniais išdrožtais papuošimais.

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiais, tarpkalėdžiais ir pan., o tų dienų vakarais žmonės nieko nedirbo, bijodami antgamtinių esybių, dvasių.

•  
  Eglutės papuošalas
•  
  Kalėdinė eglutė Kėdainiuose
•  
  Kalėdinis traukinukas Vilniuje 2014 m.

• Pranė Dundulienė. „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“
• Pranė Dundulienė. „Lietuvos etnologija“

Vikiteka: Kalėdos – vaizdinė ir garsinė medžiaga