Ebolos Hemoraginė Karštinė

Ebolos virusinė liga
1976 m. nuotrauka su dviem slaugytojomis, stovinčiomis prie Mayinga N. – Ebolos virusine liga sergančios moters, kuri mirė kelias dienas po to dėl sunkaus vidinio kraujavimo.
ICD-10	A98.4
ICD-9	065.8
LigųDB	18043

Ligą sukelia Ebolos virusas. Simptomų paprastai pasireiškia nuo dviejų dienų iki trijų savaičių po kontakto su virusu. Tai gali būti karščiavimas, gerklės skausmas, raumenų skausmas ir galvos skausmas. Paskui dažniausiai ima pykinti, vemiama ir viduriuojama, taip pat suprastėja kepenų ir inkstų funkcija. Šioje stadijoje tam tikriems žmonėms prasideda kraujavimo problemos.

Virusu galima užsikrėsti per užsikrėtusio gyvūno (paprastai beždžionės arba vaisėdžio šikšnosparnio) skysčius (seiles, kraują ir kt., o tarp šimpanzių ir kitų primatų, kurie gali juo užsikrėsti, virusas plinta ir oro lašeliniu būdu, pvz., čiaudint). Apie plitimą oru natūralioje aplinkoje dokumentų nėra. Manoma, kad vaisėdžiai šikšnosparniai nešioja ir platina virusą, tačiau patys neserga. Užsikrėtęs žmogus gali paskleisti infekciją ir tarp žmonių. Ligą išgyvenę vyrai gali perduoti užkratą per spermą dar beveik du mėnesius. Nustatant diagnozę iš pradžių paprastai reikia atmesti, ar tai ne kita panašius simptomus sukelianti liga, kaip antai maliarija, cholera ir kitos virusinės hemoraginės karštinės. Diagnozė patvirtinama ištyrus kraujo mėginius ieškant viruso antikūnų, viruso RNR arba paties viruso.

Viena iš ligos profilaktikos priemonių – ligos perdavimo žmonėms per užsikrėtusias beždžiones ir kiaules mažinimas. Tai galima atlikti tikrinant tokius gyvūnus, ar jie neužsikrėtę, juos naikinant ir tinkamai utilizuojant jų kūnus, jeigu aptinkama liga. Taip pat padeda tinkamas šiluminis mėsos apdorojimas ir apsauginių drabužių dėvėjimas ruošiant mėsą ir apsauginių drabužių dėvėjimas ir rankų plovimas esant šalia sergančio asmens. Su sergančių žmonių kūno skysčių ir audinių mėginiais reikia elgtis ypač atsargiai.

Specifinio ligos gydymo, vaistų nuo šios ligos ar vakcinos nėra; paprastai stengiamasi padėti užsikrėtusiems žmonėms, pvz., skiriant oralinę rehidracijos terapiją (duodant gerti salsvo sūdyto vandens) arba leidžiant skysčių į veną. Ligai būdingas didelis mirštamumas, dažnai miršta nuo 50 % iki 90 % užsikrėtusiųjų virusu. EVL pirmą kartą nustatyta Sudane ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Liga paprastai pasireiškia protrūkiais tropiniuose Užsachario Afrikos regionuose. Nuo 1976-ųjų (kai buvo nustatyta pirmą kartą) iki 2013-ųjų metų liga užsikrėsdavo mažiau nei 1 000 žmonių per metus. Didžiausias protrūkis – iki šiol tebesitęsiantis 2014 m. Ebolos protrūkis Vakarų Afrikoje, kuris apima Gvinėją, Siera Leonę, Liberiją ir turbūt Nigeriją. 2014 m. lapkričio 11 d. duomenimis, minėtame regione žuvo daugiau nei 6 346 gyventojai ir pranešta apie daugiau nei 17 834 įtariamus, tikėtinus ar patvirtintus užsikrėtimo atvejus. Toliau stengiamasi sukurti skiepą, tačiau iki šiol to nepavyko.

Pagrindinis straipsnis – Ebolos virusas.

Virusas priklauso Filoviridae šeimai, kuriai taip pat priklauso ir Marburgo virusas. Virusas pavadintas pagal Ebolos upę Kongo Demokratinėje Respublikoje, šalia kurios dr. Ngoy Mushola 1976 m. užregistravo pirmąjį ligos protrūkį, ligai išplitus Yambuku (Kongo Demokratinė Respublika) ir Nzara (Sudanas) vietovėse. Iš 602 užregistruotų susirgimų 397 baigėsi mirtimi (66 %).

Du 1976 m. užregistruoti viruso variantai buvo pavadinti Zairo Ebola (EBO-Z) ir Sudano Ebola (EBO-S). Sudane mirtingumas nuo Ebolos buvo mažesnis (50 proc.) nei Zaire, kur mirtingumas buvo 90 proc.

1990 m. užregistruotas trečias panašus virusas Restono mieste Virdžinijoje (JAV) tarp beždžionių, importuotų iš Filipinų. Jis pavadintas Ebola-Reston. Šis viruso variantas plito oru, bet žmonių aukų nebuvo – nors keturi asmenys buvo nustatyti kaip nešiojantys virusą, nė vienas iš jų nesusirgo.

Vėliau Ebolos epidemijos kilo Zaire (1995 m. ir 2003 m.), Gabone (1994, 1995 ir 1996 m.), Ugandoje (2000 m.) ir dar kartą Sudane (2004 m.). Naujas potipis identifikuotas pagal vieną atvejį Dramblio Kaulo Krante 1994 m., EBO-CI. 2003 m. 120 žmonių mirė Etumbyje (Konge), kuriame vėliau kilo dar kelios epidemijos, iš kurių naujausia – 2005 m. gegužės mėn.

Inkubacinis periodas

Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų inkubacinis laikotarpis 2–21 d. bet dažniausiai vidutinis laikotarpis sudaro 3–8 d.

Inkubacinio periodo metu, kol dar neatsirado ligos požymių, liga nėra užkrečiama.

Pradinė stadija

Pirmieji simptomai pasireiškia staigiai ir yra labai apgaulingi, nes yra panašūs į bet kurios kitos infekcijos simptomus – sukilusi temperatūra (viršijanti 38,3 °C) (95 % atvejų), silpnumas bei nuovargis (85–95 %), galvos skausmas (50–74 %), gerklės, krūtinės skausmas bei kosulys ir raumenų bei sąnarių maudimas (50–79 %).

Pažengusi stadija

Būdingi simptomai – pilvo skausmas (65 %), pykinimas ir vėmimas (68–73 %), viduriavimas (85%). Ligonis netenka daug skysčių, sumažėja kūno masė. Atsiranda anemija, inkstų, kepenų nepakankamumas. Makulopapulinis bėrimas (smulkus, tankus) ištinka ligonius 15 % atvejų.

Ligai progresuojant, kai kuriais atvejais prasideda išorinis ir vidinis kraujavimas, dažniausiai praėjus 5–7 dienoms po pirmųjų simptomų atsiradimo. 40–50 % atvejų pasireiškia kraujavimas iš gleivinių ar adatos dūrių vietose. Tai gali sukelti vėmimą krauju, kosulį su krauju ar išmatas su krauju. 45 % atvejų ištinka konjunktyvitas (akių paraudimas), 57 % atvejų – odinofagija (skausmingas rijimas) bei disfagija (sutrikęs rijimas).

Paprastai, kraujavimo išsivystymas pranašauja prastesnį scenarijų, nes gausus kraujo praradimas gali baigtis mirtimi. Jei ligonis miršta, tai dažniausiai atsitinka 6–16 dieną po pirmųjų simptomų atsiradimo dėl žemo kraujospūdžio ir skysčių praradimo. Priartėjus mirčiai, ligonius dažnai ištinka koma.

Kai kuriems mirštantiems ligoniams prasideda žagsėjimas ir 37 % atvejų – tachipnėja (dažnas kvėpavimas), vienintelis ryškiausias ženklas, kad ligonis mirs.

Pasveikimo atvejai

Pasveiksta apie 10–50 % sergančiųjų, kas priklauso nuo:

• sąlyčio su užkrėstuoju tipo (t. y. jo ligos stadija ir prisilietimų kiekis),
• gydymo sąlygų,
• paciento imuninės sistemos būklės.

Atsigavimas gali prasidėti tarp 7–14 dienos nuo pirmųjų požymių atsiradimo.

Pasveikę žmonės išlieka infekcijos šaltiniu tol, kol jų kraujyje ar kūno skysčiuose (įskaitant spermą ir motinos pieną), yra virusas. Vyrai vis dar gali perduoti virusą per savo spermą net iki 7 savaičių po atsigavimo nuo ligos.

Žmonės, pasveikę po Ebolos infekcijos, įgyja imunitetą nuo viruso mažiausiai 10 metų laikotarpiui, tačiau gali turėti liekamųjų pasekmių – nuolatinis raumenų bei sąnarių skausmas, kepenų uždegimas, sumažėjusi klausa bei regėjimas ir kt.

Kai pacientui įtariama Ebola, jo kelionių ir darbo istorija, taip pat ir sąlytis su laukine gamta, yra svarbūs žinoti ateities medicininiams tyrimams.

 

Nespecifiniai laboratoriniai tyrimai

Galimi laboratoriniai Ebolos indikatoriai yra mažas trombocitų skaičius; iš pradžių sumažėjęs, o vėliau padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių skaičius; padidėjęs kepenų fermentų alanino aminotransferazės ir aspartato aminotransferazės kiekis; kraujo krešėjimo sutrikimai.

Specifiniai laboratoriniai tyrimai

Ebolos diagnozė patvirtinama izoliavus virusą, radus jo RNR ar baltymus, arba radus priešvirusinių antikūnų kraujyje. Viruso izoliavimas ląstelių kultūroje, RNR aptikimas polimerazės grandinine reakcija ir baltymų aptikimas ELISA metodu yra metodai, kuriuos geriausia atlikti esant ankstyvoms ligos stadijoms, taip pat aptikti virusui žmogaus palaikuose. Priešvirusinių antikūnų aptikimas yra patikimiausias vėlyvose ligos stadijose, taip pat sveikstančiuose pacientuose. Imunoglobulinas M aptinkamas po 2 dienų nuo simptomų pasireiškimo, o imunoglobulinas G – nuo 6 iki 18 dienų po simptomų pasireiškimo.

Ligos protrūkio metu, viruso izoliavimas ląstelių kultūroje nėra taikomas. Mobiliose ligoninėse dažniausiai naudojami ir tiksliausi metodai yra realaus laiko polimerazės grandininė reakcija ir ELISA metodas. 2014 metais, kai kuriose Liberijos dalyse įkūrus naujas mobilias tyrimų laboratorijas, tyrimų rezultatai buvo gaunami per 3–5 valandas po mėginio pateikimo.

Filovirusai, tokie kaip EBOV, gali būti identifikuojami pagal jų unikalią filamentų struktūrą naudojant elektroninę mikroskopiją, bet šis metodas negali atskirti skirtingų filovirusų vienų nuo kitų.

Šiai dienai nėra specialių vaistų, skirtų Ebolai gydyti.

Yra gydomi tik simptomai (rehidracija, medikamentinis skausmo valdymas, pakankamo kraujospūdžio užtikrinimas, netekto kraujo atstatymas, antrinių infekcijų gydymas), kas gali pagerinti pasveikimo galimybę, ypač jei palaikomasis gydymas pradėtas taikyti kuo anksčiau. Efektyviai padeda tam tikrų kraujo elementų perpylimas (eritrocitų koncentrato, trombocitų bei šviežiai šaldytos plazmos).

 

 

 

Informacija apie Ebola karštligės protrūkius pateikta pagal JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenis:

Vikiteka: Ebolos hemoraginė karštinė – vaizdinė ir garsinė medžiaga