A

Lietuvių kalboje raidės pavadinimas yra a. Kilusi iš senovės graikų alfos, o šioji – iš finikiečių alefo.

Egiptiečių	Finikiečių	Semitų	Graikų	Etruskų	Lotynų/ Kirilica	Bojotų	Graikų mažoji	Lotynų mažoji

Finikiečių raidyno pirmasis ženklas alefas, iš kurio išsivystė raidė A, greičiausiai yra skolinys iš Sinajaus protorašto ženklo, vaizduojančio jaučio galvą (šis, savo ruožtu, matyt, perimtas iš egiptiečių). Žodis alef Vakarų semitų kalbose reiškia 'jautis' – ženklo pavadinimas paimtas pagal pirmą žodžio alef garsą.

Kadangi finikiečių raidynas buvo sudarytas vien iš priebalsių, jų kalboje alefas žymėjo ne balsį [a], o glotalinę pauzę [']. Graikai, perėmę raštą iš finikiečių, tokio garso neturėjo, tad pritaikė jį balsiui [a]. Ankstyvoji graikų A (alfa < alefas) dažnai vaizduota „ragais“ į šoną, bet vėliau įsigalėjo atmaina „ragais“ į apačią. Tokį ženklą perėmė etruskai, o iš jų – romėnai.

A ir a – pirma lietuvių abėcėlės raidė, vartojama žymėti užpakalinės eilės žemutinio pakilimo labai atviram ilgam kirčiuotam balsiui (ãkys, gãvo, mãto), kiek uždaresniam trumpam balsiui – kirčiuotam (ràs, àpmetė, pàvežė, vištà) ir nekirčiuotam (ăkìs, tìkrăs, kătė̃):

Lietuvių kalboje taip pat vartojamas ir kitas „A“ raidės pagrindo rašmuo su diakritiniu ženklu nosine – Ą ir ą (a nosinė).

Šia raide žymima:

• A − amperas, matavimo vienetas;
• A − aras, matavimo vienetas;
• A − darbas (fizika).
• A (iš pranc. avancer – pavaryti priekin) – kišeniniuose laikrodžiuose pažymi linkmę, kuria reikia pastumti rodykles, kad laikrodis greičiau eitų.